Tu išėjai kai jai tavęs reikėjo, o dabar pašol, nes ji ant tavęs dėjus. Dabar ji kitokia. Gyvena dėl savęs, o ne dėl kitų. Myli tuos, kurie myli ją. Gerbia tuos, kurie gerbia ją. Saugo brangius žmones, nes jų dėka ji vėl atsistojo ant kojų, kai viskas griuvo. Ji pavargo, nuolat būt gera visiems, nežiūrint į tai, kaip kiti elgdavosi su ja. Dabarji tokia nebebus, kaip žmonės su ja, taip ji elgsis su jais.

O jai reikėjo tik to, kad būtum šalia, kad mylėtum ją už jos vaikišką naivumą, už jos mielumą ir gerumą, už jos pamišimą, ir meilę tau. Kad apkabintum ją kai jį pykdavo, ir pavydėdavo, kad nuramintum. Kad būtum ištikimas, ir ją gerbtum.
Nejaugi šitaip sunku atsilyginti tuo pačiu, ta pačia meile kurią ji skyrė tik tau?
O jai nebuvo jokių jausmų, kam tada reikėjo tiek ją kankinti...