Happines, where are you? Where you are now?

Pati skaitau savo blogo užrašus ir suprantu, kokia esu beviltiška. Vien nelaimingos meilės, skausmo ir ilgesio pilni žodžiai, eilės... O jei ir keli teigiamas emocijas keliantys užrašai, jie suvaidinti. Nesijaučiau gerai, tada kai juos rašiau, tik norėjau įtikinti kitus, kad man viskas gerai, o greičiausiai norėjau įtikinti pati save. Kada pagaliau, kada nusišypsos laimė ir man??? Jau atsibodo kelti mintyse šį klausimą, laimės kaip nėra taip nėra, nė su žiburio jos nerasi nei mano širdyje, nei mintyse... Niekur... Kažkoks prakeikimas. Tokiom dienom, kai supranti, kad viskas yra dar blogiau negu įsivaizdavai, tik ir norisi rukyt rukyt rukyt, ir taip prisigert, kad neatsiminčiau nieko, kad alkoholis bent jau dirbtinai suvirpintu mano laimės hormonus, kad bent kelioms valandoms suvirpintų visas mano kūno ląstelias, ir leistų pasidžiaugti, bent dirbtinai. Kai viskas yra taip sušikta, verta bent kelioms valandoms pasinertį į tą laimę, nors ir ryte bus dar dvigubai sunkiau negu buvo... Damn.

Laimeeeee, kur tuuuu? Kur taip užtrukai?

Laukiu tavęs...