Užtemimas

- Nežinau, kaip tiksliai pasakyti. - Edvardo balsas skambėjo atšiauriai. - Tikriausiai skambės girežtai. Bet jau anksčiau vos tavęs nepraradau. Žinau, koks tai jausmas. Negaliu pakęsti nė menkiausio pavojaus.
- Turi kliauitis manimi. Viskas bus gerai.
Jo veide vėl buvo matyti skausmas.
- Bela, maldauju, - sušnabždėjo jis.
Spoksojau į jo staiga užliepsnojusias auksines akis.
- Ko maldauji?
- Dėl savęs maldauju. Būk gera, saugokis. Aš darysiu visa, ką galiu, bet man būtų neprošal, jei bent kiek padėtum.
- Pasistengsiu, - sumurmėjau.
- Ar bent numanai, kokia svarbi man esi? Ar žinai, kaip stipriai tave myliu? - Jis stipriau glustelėjo mane prie kietos krūtinės, paspraudė mano galvą sau po smakru.
Priglaudžiau lūpas prie šalto kaip ledas kaklo.
- Žinau, kaip aš tave myliu, - atsakiau.
- Vieną medelį lygini su visa giria.
Pavarčiau akis, bet jis nematė.
- Tai neįmanoma.
Jis pabučiavo man viršugalvį ir atsiduso.