Mano širdis pulsuoja nevilties energija. Plėšiu ją iš savo krūtinės, kaip kokį šlykštų svetimkūnį, kuris bando apsėsti mano kūną. Rėkiu iš skausmo, tačiau baigiu nutraukti paskutines laikančias gijas. Ji vis dar spurda rankose, nepasiduoda, skleidžia tą prakeiktą jausmą… Kol galiausiai jaučiu paskutinį judesį savo kruvinuose rankose. Ir tada ateina tuštuma… Tokia laukta ir norėta, svajingoji tuštuma, leidžianti pamiršti save ir bereikalingą liūdesį.

Klūpau su numirusia širdimi prieš tave ir maldauju pakeisti ją. Šiuo metu aš niekas, žmogus be širdies, žmogus su mirusiais jausmais, bet dar išlikusia savo esybe, kuri buvo ne tik mano parazituojančioj širdį, bet ir visam mano kūne.

Aš išgyvensiu…