Mergina nubudo, jausdama kažkieno veidą, palinkusį virš jos. Truputį pasuko savo susišiaušusią galvą šviesos link, o jos ausis pasiekė švelnus, taip labai mylimas balsas:

- Labas rytas, mažyte.

Mergina rąžydamasi atmerkė vieną akį, paskui kitą, nusišypsojo. Gavo bučkį į kaktą. Tuomet ištiesė rankas ir stipriai kaip tik mokėjo apkabino vaikiną. Užuodė pažįstamą jo kvapą, šiandien truputį saldų, įsimylėjusio žmogaus kvapą.

- Labas rytas, katine. - užsimiegojusi sumurmėjo mergina, ieškodama telefono. Beveik pusė aštuonių.

Neįtikėtina, mąstė ji. Ji labai laukė tokio ryto ir štai, jis išaušo. Nuostabesnis už patį gražiausią sapną.

- Norėčiau kiekvieno tokio ryto, - po rytinio bučinio prisipažino mergina.

- Aš irgi norėčiau, prasidedančio būtent nuo tada, kai randu tave miegančią taip, kad man būtų patogu prisiglausti.

Mergina vėl apkabino vaikiną, galvodama, jog jei tik galėtų, niekada jo nepaleistų. Kada nors taip ir bus, mintimis pritarė vaikinas, bučiuodamas savo meilės skruostą.