O kartais reikia tiek nedaug… Tik vieno žvilgsnio, mažiausio akių kontakto ir kelių švelnių žodžių, kad šypsena vėl atsirastų veide. Kad šypsotųsi ne tik lūpos, kad laime spindėtų ir akys, nuo kurių, atrodo, visai neseniai žvarbus rudens lietus plovė ašaras. Kažkada jos tokios ir buvo… Kupinos džiaugsmo ir meilės. Dabar jose tik ilgesys ir prisiminimai skriejantys kosminiu greičiu… ir.. krislelis vilties, kad dar viskas gali pasikeisti.. į gerąją pusę, žinoma.Žinau, kad esu naivi, bet vis dėlto ne be reikalo sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Aš dar tikiu.
O gal tik sau meluoju?

[Gražūs žodžiai]