Tamsią ir bemiegę naktį, aš noriu Tau ištart kelis žodžius. Taves nėra šalia ir tuščia... Jau vėlu, nutilo gatvių šurmulys Ir telefono niekas nepakels... Gal Tu jauti ka noriu pasakyti? Vaidenas nesenai girdėtas Tavo balsas, Nepakartojamas Tavosios rankos judesys. Tik netylėk, nusišypsok, ištark kelis žodžius... Bauginanti tyla mus skiria. Sakyk, nejaugi buvo tai sapne, Ar tolimoj vaikystės pasakoj: Du žmonės rado vienas kitą – Sužibo dar viena, maža žvaigždė, Lyg trumpas laimės blyksnis. Neteko laikas ir erdvė savos prasmės Prieš meilės begalybę... Dabar aš žiūriu į Tave, nors skiria mus Pavargęs ir senai užmigęs miestas. Jauciu Tavo alsavimą, užmerktas akis Tartum sapne regiu Ir Tavo veidas nejučia užsifiksuoja mano atminty. Už lango šalta ir tamsu... Aš taip norėčiau pavirst ugnim, Sušyldyt tavo širdį, O jau po to Telieka iš manęs žiūbsnelis pelenų. Tu juos pakelk ir atiduoki vėjui, Tada aš susiliesiu su laiku ir liksiu Tavyje – Mažytis šilumos prisilietimas.