Taip ir būna, kai neįvertini. O tada tenka gailėtis.

Tada…
Ji žiūrėjo į žvaigždes ir sakė - jos mūsų,
Jis žiūrėjo į žvaigždes ir sakė - jos niekieno.
Ji nenorėjo, kad jis važiuotų namo,
Jis sakė, dar bus laiko…
Ji sukūrė mažą jų pasaulį,
Jis norėjo ištrūkti iš jo.
Ji sakė kiekvieną dieną mylės vis labiau,
Jam tai buvo nesvarbu.
Ji jį priėmė toki, koks Jis yra,
Jis norėjo iš tobulo padaryti tobulesnį.
Ji nelaikydavo nuoskaudų ir niekada nepykdavo,
Jis darė viską, kad ji kentėtų…
Ji niekada neabejojo savo jausmais,
Jis niekada nebuvo tikras ar myli.
Jai jo šypsena buvo stebuklas,
Jam jos ašaros teikė malonumą…

Dabar…
Jis žiūri į žvaigždes ir mato meilę…
Ji jų nepastebi.
Jis trokšta būti šalia,
Ji nori kuo greičiau pabėgti…
Jis bando atkurti tą maža pasaulį,
Ji nebenori į jį grįžti.
Jis suprato, kad jo gyvenimas - tai Ji.
Ji suvokė, kad jai jo nereikia.
Jis myli ją tokią kokia Ji yra,
Ji nebenori mylėti ir būti mylima.
Jis už minutę su ja atiduotų gyvenimą,
Ji nori ramybės.

Ir jis žino, kad tada Ji ir dabar Jis, galėjo būti laimingi jei tik Jis nebūtų buvęs tada…

Viskam savas laikas, meilė ateina ir išeina.

Jai neįvertini laiku, nesistebėk, kad kai pats pajausi tą patį tau atsuks nugarą.