Ne visi sugeba nukritę pakilti . Ir ištrink prisiminimus , ištrink prisilietimus . Slėpk kodėl viskas baigės . Slėpk viską kas Tau primins mane . Akis , juoką , šypseną . Nesidairyk . Tiesiog eik per gyvenimą .

Dirbtinių šypsenų fone… Kur nėra ašarų ir liūdesio. Ir ta mergaitė čia jau nebe ta. Išgaravo naivumas, pasitikėjimas tavimi. Liko tik arogantiška asmenybė, kuriai nusispjaut kaip tu gyveni. Ji-nebe Tavo.

Daug lengviau yra nusišypsoti ir pasakyti kad viskas gerai, negu verkti ir paaiškinti dėl ko.

Šaltas akių žvilgsnis paskęsta beribėje erdvėje. Niekas nebeskaudina, niekas neberūpi. Ir tik trapus jaukumas, sukurtas iš mažų svajonių trupinėlių, neleidžia nusvirti lūpų kampučiams.

Rytas aušta dėl to, kad kažkam ši diena būtų pirma diena pasaulyje. Naktis ateina dėl to, kad kažkam ši naktis būtų paskutinė. Oras sukurtas tam, kad mes suprastume, jog esame nuo kažko priklausomi. Gėlė sukurta tam, kad mūsų akys matytų grožį. Lietus sukurtas, kad kartais, kai mes skubame, pagalvotume apie kažkieno ašaras, galbūt dėl mūsų poelgio. Dangus sukurtas tam, kad virš mūsų galvų nebūtų bedugnės. Saulė sukurta, kad praskaidrintų mums dieną. TU sukurtas, kad kažkam su Tavimi būtų gera.

Mylėk mane už mano pamišimą, beprotiškas mintys ir tą vaikišką naivumą. Ir apkabink mane kai siaubingai pyksiu, ar be reikalo pavydžiu. Štai ko man reikia!

Taip suknistai ir jaučiuosi kiekvieną dieną.

Nauja diena. Tas pats nykus vakaras. Ketvirtas puodelis arbatos prie atlapoto lango ir noras, kad viskas pagaliau baigtųsi. Nebežinau nei kas esu, nei kam esu. O taip norėčiau, kad kas nors pagaliau ištrauktų mane iš šito tamsos glėbio.Velniop viską. Ir banali meilės lyrika tebeskamba galvoj.

Ir Tu apsimeti,kad nepastebi manęs praeinančios ir žiūrinčios į Tave,trokštančios,kad ir Tu pažiūrėtum. Apsimeti,kad manęs negirdi,kai kalbu su Tavo draugais,o Tu stovi šalia. Apsimeti,kad nenori apkabinti,nors kiekvieną kartą pastebiu Tavo drebančias rankas. Apsimeti,kad beprotiškai ją myli,nors pats žinai-aš užimu didžiausią vietą Tavo širdyje. Apsimeti,kad nenori visko susigrąžinti,bet aš žinau,kad atsukęs laiką atgal-nieko nekeistum,net jei dabar ir skauda. Pasakyk,kad klystu.

Sveikas niekada nesupras sergančio.

Sotus niekada nesupras alkano.

Nejaučiantis niekada nesupras jaučiančio.

Ji negraži, nestilinga, nemadinga. Bet visad atrodo fantastiškai. Ji netobula, Ji ne ideali. Bet einant gatve Ją žvilgsniu palydi ne vienas. Ji išdidi, ori. Bet niekad netrypia kitų. Ji pakvaišus ir linksma. Bet tikrų draugų šalia Jos nedaug. Jai nesvarbu ka tu galvoji apie Ją.
Bet svarbu ką galvoji apie save. Jai nerūpi, ar tu ją myli, ar nekenti.
Jai nusispjaut į kitų nuomonę. Ji moka gyventi, džiaugtis, nekęst. Bet nebemoka mylėti. Ji gali turėti viską ko tik užsonori. Bet negali turėti JO.

Ji: - Ar ilgai būsi šalia?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Visada, visada?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Bet Tu juk meluoji, meluoji kaip ir visi..
Jis: - Meluoju, o tu patikėjai?
Ji: - Ne..
Jis: - Neliūdėk!
Ji: - Kaip?
Jis: - Juk Tu žinai, kad aš nemoku meluoti?
Ji: - Moki…
Jis: - Ne, na pakelk aukščiau savo galvytę, juk visada kažkas bus šalia!
Ji: - Bet ne Tu…
Jis: - Na ir kas? Juk svarbiausia, kad visada yra kažkas, nebūtinai žmogus, gal tai angelas, gal viltis, gal svajonė, bet kažkas visada yra…
Ji: - Ačiū.
Jis: - Už ką?
Ji: - Už tai, kad esi.

Ar gali prieiti? Nesitikėdamas nieko ir žinodamas kiek daug aš tikiuosi iš Tavęs..? Ar gali apkabinti? Taip stiprei,kaip moki tik Tu. Juk dabar man trūksta tik Tavęs. Tik Tavo rankų. Tavo bučinių. Tavo šypsenos ir akių. Juk tiek nedaug prašau. Net neprašau palikti jos ir grįžti. Prašau pabūti su manim nors 5 minutes,kad ir nekalbėti,kad ir nieko nebedaryti tik leisti man pažiūrėti į Tavo žalias akis ir vėl gyventi. Toliau… Be Tavęs.
Nebemoku surasti žodžių,kurie būtų nebanalūs ir nenuvalkioti ir kurie tikroviškai nusakytų,kaip labai Tavęs pasiilgau. Ir kaip nuoširdžiai linkiu tų visų gerų dalykų. Bet linkiu,tikrai.
Dabar man liko tik nuostabūs,bet netikri žodžiai,mintinai iškalti Tavo žinutėse.

Ir be Tavęs, aš vis tiek būsiu. Tu nesi aš. Aš nesu Tu. Mūsų nėra. Ir niekada nebuvo. Ir niekada nebus. Aš ne Tau. Tu ne man.

Niekada nebuvau pesimistė.

Atvirkščiai, ta - kuri visiems parodydavo gražiausias gyvenimo spalvas.
Buvau petys išsiverkimui, atrama sunkiais momentais ir nebyli po visų skaudžių išpažinčių.
Žmonės klausė, iš kur semiuosi stiprybės ir valios viską rinkti į save, ir tuo pačiu būti laiminga.
...Bet žinot, aš niekada tokia nesijaučiau. Nei stipri, nei laiminga.
Vargšas paklaustų: ko tau trūksta? Ir neklystų. Tikrai turiu tai, ko laimei reikia.
Aplink būrys draugų, mylinti šeima, pasisekimas visame tame, ko imuosi..

Bet aš sėdžiu ir negaliu prisiversti nusišypsot. Net šiaip.

Suvokiu, kad savy neturiu to, ko žmogui labiausiai reikia.
Aš nemyliu. Ir turbūt, niekada nebeišmoksiu pamilt.

2010.07.29 ♥ Nostalgija...

I remember the voice that is calling my name and I know that someday you will feel the same.

Touch me, feel me - everywhere I lose control
Take me, kiss me - every time with heart and soul

Tyliai palydėk mane žvilgsniu ir paleisk, leisk man išeiti. Mūsų pasauliai labai skirtingi ir jie niekada nebus surišti.. Manajame gyvuoja vasara- ryškios spalvos, o tavajame baltaveidė žiema. Aš esu svajotoja, o tu realistas. Mažuti, mes per daug skirtingi- tu subrendęs vaikinas, o aš vis dar maža mergaitė..

Paleisk.

Nustok mane mylėti. Nustok manęs norėti. Nebenorėk manęs bučiuoti. Nebenorėk manęs sau. Paleisk, prašau. Tu ne mano, ir aš tavęs nenoriu turėti. Savo kvapo ant tavo pagalvės, nebenoriu palikti. Savo laiko, nebenoriu atiduoti. Paleisk, prašau. Ne tave, aš noriu mylėti.

Atleisk, ne tave.

Jie visi sako: Graži. Pas tave nuostabus kūnas, nepaprastos akys, tu ne tokia kaip visos, tu šaunesnė. O aš nuleidžiu akis, šypsausi, ir tyliai sau pasakau: "Užtat nelaiminga, ir nemylima..."

merginą kaip aš, reikia stipriai apkabinti ir į ausį kuždėti: "Aš Tavęs niekam neatiduosiu."

LAIMINGA!!! LAIMINGA!! LAIMINGA! LAIMINGA NELAIMINGA

Kiek daug meilės aplinkui! Matyt visa jau išdalinta, man nebeliko...

:))))))))))))))

Ir aš norėčiau, kad kartais ne tik aš, bet ir mano širdis mokėtų nebegrįžti ir nekartoti tų pačių klaidų. Kad kartais ir ji nenorėtų daugiau tavęs mylėti. Norai pildosi.

Niekada negali žinoti...

Vertinkim kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę praleistą su mylimu žmogumi, nes niekada negalime žinoti kuri iš jų gali būti paskutinė.

Tu lauki kol ji pirma atsiprašys ir pasiūlys pradėti viską iš naujo? O dabar įsivaizduok, kad ją po valandos partrenks mašina. Negyvai. Kaip jautiesi?