Niekada nebuvau pesimistė.

Atvirkščiai, ta - kuri visiems parodydavo gražiausias gyvenimo spalvas.
Buvau petys išsiverkimui, atrama sunkiais momentais ir nebyli po visų skaudžių išpažinčių.
Žmonės klausė, iš kur semiuosi stiprybės ir valios viską rinkti į save, ir tuo pačiu būti laiminga.
...Bet žinot, aš niekada tokia nesijaučiau. Nei stipri, nei laiminga.
Vargšas paklaustų: ko tau trūksta? Ir neklystų. Tikrai turiu tai, ko laimei reikia.
Aplink būrys draugų, mylinti šeima, pasisekimas visame tame, ko imuosi..

Bet aš sėdžiu ir negaliu prisiversti nusišypsot. Net šiaip.

Suvokiu, kad savy neturiu to, ko žmogui labiausiai reikia.
Aš nemyliu. Ir turbūt, niekada nebeišmoksiu pamilt.