Buvau padariusi didžiausią gyvenimo klaidą. Vis dar pamenu kaip prieš porą mėnesių lėtai slinko dienos... Kai norėjau užmigusi nebe pabusti, kai norėjau būti viena ir verkti, bet nenorėjau galvoti apie praeitį, apie patirtas baisias akimirkas... Norėjau laiką kuo greičiau prasukti... Ir man pavyko. Po didžiausios mano gyvenimo klaidos supratau, kad po visų klaidų, atsiranda kažkas gero. Pasirodei tu. Saulytė šilta su nuostabiais jausmais, su nauja pradžia. Dabar dienos neslenka lėtai, tavo šypsena padeda judėti į priekį. Nebenoriu net užmigti, nes bijau nebe pabusti, prarast tave. Bet manau, kad taip nebus. Užtektinai prisikentėjau. Reikėjo man tavęs. Tavo šypsena rodo, kad tau reikia manęs, tavo žvilgančios akys sako, kad niekada nepaliksi, tavo rankų prisilietimas reiškia, kad niekada manęs nepaleisi, pagausi kad ir kur krisčiau... Tu suteikei man sparnus, pakilau aukštyn, pamačiau savo klaidas ir vėl pasijutau laisva. Dabar dar nieko nežinau. Nežinau ar bus tarp mūsų kas nors, bet žinau, kad niekada nepamiršiu tavo šypsenos, kuri buvo skirta tik man. Saugosiu tai širdyje. Vos pažvelgiu į tavas akis mane kankina tas pats klausimas : Nejaugi vėl įsimylėjau?
Bet jei atsakymas teigiamas, nepaleisiu to nuostabaus jausmo, dalinsiuos juo tik su tavim...