Jie visi man sakė, kad nėra tam laiko, kad viskas bus tik veltui, kad liksiu įskaudinta, kad jis manęs nevertas, kad jis nesugebės būt man geras, kad būdama su juo tik kentėsiu, verksiu, susigadinsiu sau nervus ir dar tūkstančius dalykų, dėl kuriu turėjau nuspręsti nebūti su juo. Bet aš vis tiek žinojau tik vieną dalyką ko noriu - noriu jo, ir tik jo vienintelio. Noriu kiekvieną dieną matyti jo šypseną, kurią pamačius tiesiog negaliu nesišypsoti kartu su juo, ji mane žavi, aš ją tiesiog dievinu, kaip ir jį patį. O jo akys, jos tiesiog nuostabios, ar jis būtų piktas, ar šypsotųsi, jos vistiek atrodo nepakartojamai. Ir dar yra šimtai dalyku dėl kurių jis mane žavi, dėl kurių aš trokštu jį turėti, bet šie du mane pakerėjo labiausiai. Nesvarbu, kiek bartų, nesvarbu, kiek pyktų kiti. Nesvarbu, kiek lieptų juo nepasitikėti, man reikia jo, aš tikiu juo. Jis lyg mažas nuostabus angeliukas sargas, kuris mano gyvenimą nuspalvoja ryškiausiomis spalvomis, tokiomis, kokių niekas nemato, tik męs. Jis šildo mano pasaulį. Ir tik būdama su juo jaučiuosi tokia neapsakomai laiminga, ir kažkam reikalinga. Todėl visi mano keliai galų gale ir veda pas jį.<3