Pats nuostabiausias ir nuoširdžiausias laiškas kokį tik esu savo gyvenime regėjusi. :) Štai kas yra meilė... Pati tikriausia.

Nenoriu rašyti labas, nes taip prasideda visi eiliniai laiškai, o šis tikrai ne toks. Na, bent jau man tai nekasdieniškas laiškas. Širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu tau išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių...net nežinau nuo ko pradėti. Ar tiks pirmiausiai pasakyti, kad šiukšliadėžė jau pilna sugadintų popieriaus lapų? Tai tikriausiai koks 15 laiškas, kurį pradedu, bet galvoju dabar rašysiu taip kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum.
Galbūt šios eilutės niekada neišvys tavo žydrų it dangus akių, į kurias galiu žiūrėti valandų valandas, gal tavo rankos niekada nelies šio laiško popieriaus, kuris tikrai negalėtų prilygti tavo rankų švelnumui, gal tavo visada rausvai padažytomis lūpomis, nenuskambės šie mano žodžiai...
Kodėl nesiseka išreikšti jausmų popieriuje, žinai? Manau todėl, kad jis neatsparus ugniai, liepsnoms, kurios dega mano neužgęstančioje širdyje. Tik ji gali ištverti tą neapsakomą skausmą, kuris kaskart persmelkia supratus, kad dėl didžiausios klaidos mano gyvenime nebebūsime kartu. Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau padariau. Taip, tu teisi manydama, kad negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudinta, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti iš kalendoriaus tą dieną, kai tave išdaviau, net neįsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal...skamba banaliai, ar ne? Bet juk tokia ir yra meilė. Tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne vieną smūgį, bet ir toliau gyvena, kvėpuoja...nesakau, kad tu privalai man atleisti...net nesitikiu to...net nežinau kodėl dabar tau rašau. Gal tam, kad užgniaužčiau savo sąžinę, kad nuraminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską... nežinau. Tu neturi teisės man atleisti, neturi, nes aš iš tavęs pasityčiojau, sugriovau visas tavo viltis, svajones ir pasaulį. Atėmiau iš tavęs tą dar vaikišką ir tyrą šypseną, kuri nė akimirkai nepasitraukdavo iš tavo veidelio. Buvau pirmasis vaikinas, dėl kurio tu verkei ir galbūt dar verki.
Milijonai žmonių dabar mirties patale kovoja dėl gyvybės, o aš... dėl meilės. Nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria ir palieka tavo kūną. O kai nubyra bent menkiausi laimės trupiniai, grįžta.
Nesiteisinsiu sakydamas : „Juk mes tik žmonės ir visi klystame“, nes tai kvailiausi mano kada nors girdėti atsiprašymo žodžiai. Žinai ką geriau pasakysiu? Kad beprotiškai tave MYLIU!!! Netiki? O taip, deja, tu turi tokią teisę... Nežinau, kaip tau tai įrodyti, nes mano gyvenimas nebeturi prasmės. Tiesiog kasdien keliuosi, einu į darbą, valgau, miegu ir kvėpuoju ir tas ratas vis sukasi ir sukasi... o jame nieko išskirtinio, nieko tokio, dėl ko būtų verta gyventi. Aš negaliu be tavęs, prašau suprask tai, tu visada buvai, esi ir būsi mano gyvenimo žvaigždė,dėl kurios verta džiaugtis, kad Dievas suteikė progą gyenti!
Kasnakt prabundu išpiltas prakaito, nes sapnuoju tave, tas akutes, kurios visada taip ryškiai švietė tik man, tavo raudonus kaip ugnis plaukus, kurie ir privertė mane pamesti dėl tavęs galvą, o tavo šypsenai apsakyti, net pavarčius žodyną nerasčiau tinkamų žodžių, nes tokie mūsų kalboje dar nesukurti.
Neatleisiu sau niekada už ką tau padariau... Nepatikėsi, bet vistiek parašysiu. Mano skruostais rieda karštos ašaros, kurios vis laisto šį laišką, nepatikėsi, bet... pirmą kartą verkiu dėl merginos. Nebūčiau pagalvojęs, kad mano gyvenime bus kažkas tokio, dėl ko bus verta verkti...bet klydau... dėl tavęs padaryčiau dar ne tiek. Galiu atsidaryti langą ir visa gerkle rėkti: „Aš myliu Sandrą, pačią nuostabiausią merginą Žemėje“. Ne ne Žemėje, o Visatoje, Galaktikoje. Galiu šaukti tol , kol prarasiu balsą. Ar tada manim patikėsi? Jei nori galiu visą naktį pievoje skinti pienes ir ryte atvežti tau jų pilną sunkvežimį? Bet, sakyk, ar tai padės? Jei tik panorėtum, galėčiau vidury miesto centro sušokti polką...arba su virve nušokti nuo televizijos bokšto(tu žinai, kaip aš biaju aukščio, bet padaryčiau tai dėl tavęs)... Tiesiog pasakyk, kaip man tave susigrąžinti.
Ir jei po visų šių mano darbų tu vistiek man neatleisi, žinok, kad aš tave visada mylėsiu. Visada! Jei kada susitiksim gatvėje po 20 metų, net nesuabejok! Aš vis dar tave mylėsiu! Nes tokios begalinės meilės neištrins ir nenuskins niekas. Tikri jausmai neapleidžia ųirdies, jie nepasikeičia ir gyvena amžinai...
Tu visada būsi mano gyvenimo meilė!