O dabar prasideda geriausi mūsų vakarai! (party)

Kai tu mane apkabinai, apkabinai, man širdyje pradėjo murkti katinai. Ir nesvarbu, ką tu žinai, ko nežinai. Bet mes rytoj ir vėl susitiksim būtinai, susitiksim būtinai... (love)

KALĖ - moteris, kuri nedaužo galvos į sieną dėl kitų nuomonės, nesvarbu, ar ta nuomonė būtų vyro ar ko nors kito. Ji supranta, kad jeigu kam nors ji nepatinka, tai yra tik to vieno žmogaus nuomonė. Vadinasi, tai visai nesvarbu. Ji nė nesistengia gyventi pagal kitų standartus, gyvena pagal savuosius. Todėl ji kitaip bendrauja su vyrais. Ir jei jūs pamanėt, kad kalė, tai ta, kuri stovi gatvėje, tai jūs labai klystat. Kalė - gerbianti save moteris.

Vaikinas pernelyg tobulas?
Turbūt jam iš Tavęs kažko labai reikia.

love coffee

Žinai ką kartais pagalvoju? Kad Tu nevertas mano ašarų… Bet prisiminus Tavo akis ir šypseną, balsą ir kvapą visas mano abejingumas nukeliauja niekais.

Kam Tu mane taip kankini? Jei jau pasirinkai tą kalę, būk su ja ir į mano pusę neatsigręžk \\ Bet nee, Tu taip negali, juk Tu žaidėjas, Tau patinka žaisti. Turi būtinai ją apsikabinti ir žvilgtelti į mane kai aš stoviu visai šalia. Kiekvieną kartą Tau taip padarius, širdyje man kaupiasi ašaros, bet akyse jų nepamatysi, asshole.

Gerai, pasiduodu. Šį žaidimą laimėjai Tu.

Dabar išnyk. Dink. Nesišypsok, nes Aš žinau, kad neesi laimingas. ( nieks Tau nesuteikė ir niekada nesuteiks tiek laimės, kiek suteikiau Aš )

Tavo minusai taip traukia. Nebematau tavo pliusų, bet vis dar esu priklausoma nuo minusų.
Niekada nesupratau kas tavyje mane traukia ir tai varo iš proto.
Net jei ir sakau, kad viskas gerai, gerai niekada nebebus. Tu padėjei man suprast, kad turiu širdį. Ir pats ją vėl paslėpei. Taip, kad niekas neberastų. O aš ypač slepiu ją nuo tavęs. Tu nevertas nei vienos mano ašaros, bet man vistiek tavęs reikia. Aš taip lengvai pasiduodu žalingiems įpročiams, o tu pats žalingiausias.
Tavo apkabinimai nebešildo, bučiniai nebesukelia šypsenos, iš tavęs nebegaunu nieko malonaus. Kai tau atidaviau viską. Bet aš ir nenoriu to susigrąžint. Iš tavęs man nieko nebereikia. Niekada nieko ir neprašiau. Aš norėjau TAVĘS. O tu kaip vaiką paerzinai ir atėmei.

Va kokie jūs visi kiaulės vyrai esat.
Nacka, pritari? ;)

Kaip kartais norisi tave pamačius viską mesti, ir begti link tavęs išskiestomis rankomis, tave stipriai stipriai apkabinti, pasakyti kaip tave myliu ir pabučiuoti... Ir iš tavęs sulaukti tokio pat stipraus apkabinimo ir karšto bučinio, kuriuo tu mane bučiuotum taip lyg būtume vienas kito nematę keliolika metų ir vienas kito velniškai pasiilgę. Ir, kad po viso to viskas vėl būtų gerai... Kad daugiau nebereikėtų kentėti matant tave ir suprantant, kad tu nemano, ir kad negaliu nei tavęs apkabinti, nei pabučiuoti... O juk tai buvo nuostabu... Tai būtų lyg scena iš pačio geriausio romantinio, mano kada nors matyto filmo... Bet dėja, taip būna tik filmuose...

Ar žinai, ką reiškia dieną laikyti akis užmerktas, kad neverktum , o vakare, jas atmerkti ir bandyti išlieti visą skausmą? Ar žinai ką reiškia pabusti ryte po sapno, kuriame buvai laimingsa su žmogum, kurį myli ir suprasti, kad visos ašaros dėl jo ir, kad tai buvo tik sapnas? Ar žinai ką reiškia naivumas, kai tiki tuo, ko būti negali? Ar žinai, ką jaučia širdis kai ją įskaudina?

Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškai sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad taip aš nebeleidžiu priartėti. Taip, aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Taip, aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno.. Nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum. Aš nenoriu, kad aš tave prisiminčiau.
Nenoriu, kad prisimintum tą mergaitę, kuriai kažkada tu buvai visas pasaulis ir kai ji išėjo, tau neliko nieko.
Ir aš praeisiu taip, lyg nebūčiau kritusi kartu, lyg nebūčiau dar vakar laikiusi tavo rankos, praeidama sunaikinsiu visus likučius. Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad mažiau skaudėtų.

Gerai, skausmo man užteko, leisiu Tau išeiti. Leisiu, jei prižadi daugiau niekada nesibelsti atgal į mano pasaulį. Jei prižadi daugiau neatsiprašinėti už klaidas. Jei prižadi, kad šis tavo poelgis taip pat nebus klaida. Jei prižadi nepasiilgti. Jei prižadi pamiršti mano telefono numerį ir daugiau man neberašyti. Jei prižadi daugiau apie mane negalvoti. Jei prižadi pamiršti mano svajones kuždėtas tau į ausį. Jei prižadi dažniau šypsotis. Jei prižadi pamiršti vietą, kurioj mes visada susitikdavome. Jei prižadi pamiršti visą kartu praleistą laiką ir jei prižadi išmokti pildyti pažadus, tada, tik tada aš leisiu Tau išeiti.
O aš tau galiu prižadėti, kad tau išėjus, tikrai neprašysiu gryžti.

Kodėl kai aš grįžtu, tavęs niekada nerandu laukiant? Tu visada būni susiradęs kažką vertingesnio už mane. Ar kada prašiau Tavęs to, ko negalėtum duoti? Tik truputis nesuvaidintos meilės, ir aš būčiau buvus laiminga. Kodėl tavo žvilgsnis atšąla, kai manasis lygiai taip pat, kaip ankščiau dega iš meilės tau? Kodėl rankoms susilietus tavoji jau nebebijo paleisti, o manoji vis dar dreba? Kodėl aš negaliu gyventi toliau ir negrįžti? Nekartoti tų pačių skaudžių klaidų ir kartais pasiryžti viską pamiršti? Kodėl kvailutė širdis prisirišo prie to žydraakip, kuris jai suteikė tiek skausmo ir dar dabar nei kiek nesigailint jį teikia? Ir nesuprantu, kam kiti bando ką nors ištrynti iš savo prisiminimų, gyvenimo taip, kaip su trintuku gali ištrynti pieštuko dėmes? Juk kartais yra tokių dėmių, kurių joks trintukas nepajėgia ištrynti, nes jos būna per daug giliai ir skaudžiai įsirėžę į bespalvį lapą, supranti? Taip ir su Tavimi. Per ryškiai savo širdyje išraižiau Tavo vardą. Dar kartą ištrynti net nebebandysiu, lapas ir taip sudraskytas nuo bandymų, o su kiekvienu įdrėskimu man vis labiau skauda.

Žinai, jei man pasitaikytų galimybė viską pakeist, ir vel su tavim buti, aš tikriausiai jos atsisakyčiau. Ne todėl, kad nemylejau ar kažkas panašaus, tiesiog antra kart tokio skausmo nebepakelčiau.
Bet aš savim labai didžiuojosi. Aš tokią stipri. Dabar aš galiu nors ir kalnus nuverst. ;*

Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau padariau. Taip, tu teisi manydama, kad negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudinta, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti iš kalendoriaus tas dienas, kai su tavimi pasielgiau kaip tikras kiaulė, net neįsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal... Skamba banaliai, ar ne? Bet juk tokia ir yra meilė. Tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne vieną smūgį, bet ir toliau gyvena, kvėpuoja... Nesakau, kad tu privalai man atleisti... Net nesitikiu to... Net nežinau kodėl dabar tau rašau. Gal tam, kad užgniaužčiau savo sąžinę, kad nuraminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską... Nežinau. Tu neturi teisės man atleisti, neturi, nes aš iš tavęs pasityčiojau, sugrioviau visas tavo viltis, svajones ir pasaulį. Atėmiau iš tavęs tą dar vaikišką ir tyrą šypseną, kuri nė akimirkai nepasitraukdavo iš tavo veidelio. Buvau pirmas vaikinas, dėl kurio tu verkei ir galbūt dar verki.
Nesiteisinsiu sakydamas : „Juk mes tik žmonės ir visi klystame“, nes tai kvailiausi mano kada nors girdėti atsiprašymo žodžiai. Žinai ką geriau pasakysiu? Kad beprotiškai tave MYLIU!!! Netiki? O taip, deja, tu turi tokią teisę... Nežinau, kaip tau tai įrodyti, nes mano gyvenimas nebeturi prasmės. Tiesiog kasdien keliuosi, einu į mokyklą, valgau, miegu ir kvėpuoju ir tas ratas vis sukasi ir sukasi... O jame nieko išskirtinio, nieko tokio, dėl ko būtų verta gyventi. Aš negaliu be tavęs, prašau suprask tai, tu visada buvai, esi ir būsi mano gyvenimo žvaigždė,dėl kurios verta džiaugtis, kad Dievas suteikė progą gyventi!
Neatleisiu sau niekada už tai ką tau padariau... Nepatikėsi, bet vistiek parašysiu. Mano skruostais rieda karštos ašaros. Nepatikėsi, bet... Pirmą kartą verkiu dėl panelės. Nebūčiau pagalvojąs, kad mano gyvenime bus kažkas tokio, dėl ko bus verta verkti... Bet klydau... Dėl tavęs padaryčiau dar ne tiek. Galiu atsidaryti langą ir visa gerkle rėkti: „Aš myliu TAVE, pačią nuostabiausią merginą Žemėje“. Ne ne Žemėje, o Visatoje, Galaktikoje. Galiu šaukti tol , kol prarasiu balsą. Ar tada manim patikėsi? Jei nori galiu visą naktį pievoje skinti pienes ir ryte atvežti tau jų pilną sunkvežimį? Bet, sakyk, ar tai padės? Jei tik panorėtum, galėčiau vidury miesto centro sušokti polką... Arba su virve nušokti nuo televizijos bokšto (tu žinai, kaip aš bijau aukščio, bet padaryčiau tai dėl tavęs)... Tiesiog pasakyk, kaip man tave susigrąžinti.
Ir jei po visų šių mano darbų tu vistiek man neatleisi, žinok, kad aš tave visada mylėsiu. Visada! Jei kada susitiksim gatvėje po 20 metų, net nesuabejok! Aš vis dar tave mylėsiu! Nes tokios begalinės meilės neištrins ir nenuskins niekas. Tikri jausmai neapleidžia širdies, jie nepasikeičia ir gyvena amžinai...
Tu visada būsi mano gyvenimo meilė!

Kaip tobula... Norėčiau ir aš, kad kas nors mane taip mylėtų. ;) Tikiu, ir man kada nors pasiseks, visiem mum kada nors pasiseks. Ne šiandien, ne rytoi, bet kada nors...

VERČIU NAUJĄ GYVENIMO PUSLAPĮ.
IT'S A NEW LIFE.

Ir keista, ankščiau nueidavau kuo vėliau miegot, kad tik su juo ilgiau pakalbėčiau. O dabar stengiuos nueit kuo ankščiau, kad tik mažiau apie jį galvočiau..