Kodėl kai aš grįžtu, tavęs niekada nerandu laukiant? Tu visada būni susiradęs kažką vertingesnio už mane. Ar kada prašiau Tavęs to, ko negalėtum duoti? Tik truputis nesuvaidintos meilės, ir aš būčiau buvus laiminga. Kodėl tavo žvilgsnis atšąla, kai manasis lygiai taip pat, kaip ankščiau dega iš meilės tau? Kodėl rankoms susilietus tavoji jau nebebijo paleisti, o manoji vis dar dreba? Kodėl aš negaliu gyventi toliau ir negrįžti? Nekartoti tų pačių skaudžių klaidų ir kartais pasiryžti viską pamiršti? Kodėl kvailutė širdis prisirišo prie to žydraakip, kuris jai suteikė tiek skausmo ir dar dabar nei kiek nesigailint jį teikia? Ir nesuprantu, kam kiti bando ką nors ištrynti iš savo prisiminimų, gyvenimo taip, kaip su trintuku gali ištrynti pieštuko dėmes? Juk kartais yra tokių dėmių, kurių joks trintukas nepajėgia ištrynti, nes jos būna per daug giliai ir skaudžiai įsirėžę į bespalvį lapą, supranti? Taip ir su Tavimi. Per ryškiai savo širdyje išraižiau Tavo vardą. Dar kartą ištrynti net nebebandysiu, lapas ir taip sudraskytas nuo bandymų, o su kiekvienu įdrėskimu man vis labiau skauda.