Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškai sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad taip aš nebeleidžiu priartėti. Taip, aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Taip, aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno.. Nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum. Aš nenoriu, kad aš tave prisiminčiau.
Nenoriu, kad prisimintum tą mergaitę, kuriai kažkada tu buvai visas pasaulis ir kai ji išėjo, tau neliko nieko.
Ir aš praeisiu taip, lyg nebūčiau kritusi kartu, lyg nebūčiau dar vakar laikiusi tavo rankos, praeidama sunaikinsiu visus likučius. Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad mažiau skaudėtų.