Kaip kartais norisi tave pamačius viską mesti, ir begti link tavęs išskiestomis rankomis, tave stipriai stipriai apkabinti, pasakyti kaip tave myliu ir pabučiuoti... Ir iš tavęs sulaukti tokio pat stipraus apkabinimo ir karšto bučinio, kuriuo tu mane bučiuotum taip lyg būtume vienas kito nematę keliolika metų ir vienas kito velniškai pasiilgę. Ir, kad po viso to viskas vėl būtų gerai... Kad daugiau nebereikėtų kentėti matant tave ir suprantant, kad tu nemano, ir kad negaliu nei tavęs apkabinti, nei pabučiuoti... O juk tai buvo nuostabu... Tai būtų lyg scena iš pačio geriausio romantinio, mano kada nors matyto filmo... Bet dėja, taip būna tik filmuose...