Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau padariau. Taip, tu teisi manydama, kad negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudinta, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti iš kalendoriaus tas dienas, kai su tavimi pasielgiau kaip tikras kiaulė, net neįsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal... Skamba banaliai, ar ne? Bet juk tokia ir yra meilė. Tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne vieną smūgį, bet ir toliau gyvena, kvėpuoja... Nesakau, kad tu privalai man atleisti... Net nesitikiu to... Net nežinau kodėl dabar tau rašau. Gal tam, kad užgniaužčiau savo sąžinę, kad nuraminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską... Nežinau. Tu neturi teisės man atleisti, neturi, nes aš iš tavęs pasityčiojau, sugrioviau visas tavo viltis, svajones ir pasaulį. Atėmiau iš tavęs tą dar vaikišką ir tyrą šypseną, kuri nė akimirkai nepasitraukdavo iš tavo veidelio. Buvau pirmas vaikinas, dėl kurio tu verkei ir galbūt dar verki.
Nesiteisinsiu sakydamas : „Juk mes tik žmonės ir visi klystame“, nes tai kvailiausi mano kada nors girdėti atsiprašymo žodžiai. Žinai ką geriau pasakysiu? Kad beprotiškai tave MYLIU!!! Netiki? O taip, deja, tu turi tokią teisę... Nežinau, kaip tau tai įrodyti, nes mano gyvenimas nebeturi prasmės. Tiesiog kasdien keliuosi, einu į mokyklą, valgau, miegu ir kvėpuoju ir tas ratas vis sukasi ir sukasi... O jame nieko išskirtinio, nieko tokio, dėl ko būtų verta gyventi. Aš negaliu be tavęs, prašau suprask tai, tu visada buvai, esi ir būsi mano gyvenimo žvaigždė,dėl kurios verta džiaugtis, kad Dievas suteikė progą gyventi!
Neatleisiu sau niekada už tai ką tau padariau... Nepatikėsi, bet vistiek parašysiu. Mano skruostais rieda karštos ašaros. Nepatikėsi, bet... Pirmą kartą verkiu dėl panelės. Nebūčiau pagalvojąs, kad mano gyvenime bus kažkas tokio, dėl ko bus verta verkti... Bet klydau... Dėl tavęs padaryčiau dar ne tiek. Galiu atsidaryti langą ir visa gerkle rėkti: „Aš myliu TAVE, pačią nuostabiausią merginą Žemėje“. Ne ne Žemėje, o Visatoje, Galaktikoje. Galiu šaukti tol , kol prarasiu balsą. Ar tada manim patikėsi? Jei nori galiu visą naktį pievoje skinti pienes ir ryte atvežti tau jų pilną sunkvežimį? Bet, sakyk, ar tai padės? Jei tik panorėtum, galėčiau vidury miesto centro sušokti polką... Arba su virve nušokti nuo televizijos bokšto (tu žinai, kaip aš bijau aukščio, bet padaryčiau tai dėl tavęs)... Tiesiog pasakyk, kaip man tave susigrąžinti.
Ir jei po visų šių mano darbų tu vistiek man neatleisi, žinok, kad aš tave visada mylėsiu. Visada! Jei kada susitiksim gatvėje po 20 metų, net nesuabejok! Aš vis dar tave mylėsiu! Nes tokios begalinės meilės neištrins ir nenuskins niekas. Tikri jausmai neapleidžia širdies, jie nepasikeičia ir gyvena amžinai...
Tu visada būsi mano gyvenimo meilė!

Kaip tobula... Norėčiau ir aš, kad kas nors mane taip mylėtų. ;) Tikiu, ir man kada nors pasiseks, visiem mum kada nors pasiseks. Ne šiandien, ne rytoi, bet kada nors...