Stovėjau prie lifto.Siena ištepliota rašalu.Kažkas parašė viršuje:“meilė-tai...“ – ir padėjo daugtaškį.“Meilė – tai kai ieškai ir nerandi“- smulkia rašysena kažkas pratęsė.O šalia „meilės nėra,yra tik jos laukimas...“Įdomi mintis,bet dar įdomesnė žemiau:“Meilė yra tik jos reikia sulaukti,o jau po to...“Dar žemiau kažkas viską perbraukė ir parašė drebančia ranka:“kas po to?Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas?“Kažkas paprieštaravo“Ne tikra meilė pakelia viską,o laukimas visada turi pabaigą.“Aš skaitau toliau:“Eikit jūs kvailiai.Nesąmones kažkodėl rašinėjat“.Skaitau toliau:“Meilė...ji tik vieną kartą ir jei supranti per vėlai,gyvensi prisiminimais“.Toliau nieko nėra.Tuščia.Aš nusišypsau,neparašė to kas svarbiausia.Išsitraukiu tušinuką ir rašau:“Meilė yra tokia,kokia pats ją susikursi.Ir nesvarbu,kaip ji prasidėjo ar kaip baigiasi.

Svarbiausia kad ji yra.....