GRIŪNA

GRIŪNA. Griūna visos svajonės, visos viltys... Griūna viskas. Dienos kupinos nusivylimo, baimės... Kai viskas jau lyg ir susitvarkė, kai bent svajonėmis ir senais gerais prisiminimais sugebėdavau bent trumpai pasidžiaugti, mano painus gyvenimas, ir vėl smeigė peilį man tiesiai į širdį. Tiesiai į tą jos vietą, į tą jos mažytę dalelę, kur labai sunkiai pasistengus dar buvo įmanoma surasti kažką gero, ir mielo, to, kas sunkiomis dienomis bent trumpam suteikdavo viltį gyvenimui. O dabar... Dabar nebenoriu. Nematau prasmės.

Meilė temdo protą... Nors vargu ar tai galima vadinti MEILE, tai buvo yra ir bus tik žaidimas, pagal kažkieno kito taisykles...