Tu privertei mergaitę užaugti, privertei suprasti, kad ir meilė kartais būna žiauri, privertei suprasti, kad ne tik ledas šaltas yra pasaulyje šaltų širdžių.. Tu ją įskaudinai, tu sužlugdei jos svajones, ji ir pati gailisi pamilus, gailisi, kas pamilo tokį šaltą, tokį bejausmį kaip tu. Ir ji žino, kad vienintelė jos nuodėmė yra ta, kad ji pamilo tave, pamilo ne tą.. Ir kam tu vėl ir vėl daužai, jau ir taip sudaužytą širdį, kam verti mergaitę vėl ir vėl kentėti? Ji juk nenusipelnė tokio šiurkštaus elgesio, ji visada buvo visiems gera, visada šypsojosi, o dabar šypsena jos veide atsiranda vis rečiau, vis rečiau jos akys žiba, dabar jos tapo tuščiai gilios.. Dabar ji tapo bejausmė ir to ji išmoko iš tavęs, dabar ji į visus žiūri lediniu žvilgsniu, kokiu į ją žiūrėdavai tu, dabar ji kalba šaltai, taip kaip tu kalbėjai su ja, dabar ji visus ignoruoja, kaip tu ignoravai ją.. jai vis sunkiau darosi žiūrėti į tave, ją žlugdo mintis, kad ji turės gyventi be tavęs, jai sunku pripažinti, kad tu jau niekada jai nepriklausysi, ji negali patikėti, kad iki šiol jai reikalingas vien tik tas pats žydrų akių savininkas..


Ech, kažkam tikrai labai skaudėjo, kai rašė šiuos žodžius...