Sometimes life is piece of s***.

Taip noriu pagaliau būti laiminga, keltis rytais su šypsena veide, žinant, kad tuoj tuoj man parašys mylimas žmogus: "Labas rytas saulyte, kaip miegojai? Jau spėjau per naktį tavęs pasiilgti. Myliu be galo! :* ". Tada mes susitiksim, jis mane stipriai apkabins, pabučiuos, ir aš jo glėbyje pasijusiu pačia laimingiausia pasaulyje mergina.

Bet deja yra taip: atsikeliu ryte, ir iškart jaučiu kažkokią tuštumą, kažkokį jaudulį savo širdyje, dienas pragyvenu vien baimėmis, kad tuoj tikriausiai ir vėl kas nors atsitiks... Kiek gi galima šitaip... OMG.

FUCK.