Meilė

Kas toji meilė? Iš kur ji kyla? Ar tai tik jausmas? Ar kas daugiau?…
Daug klausimų kyla pagalvojus apie meilę, bet nei vienas šio jausmo negali tiksliai nupasakoti, nei vienas nemoka to apibūdinti. Argi galima paaiškinti patį šilčiausią, patį maloniausią jausmą, kuris kyla mūsų širdyse? Tai lyg plazdantys drugeliai mūsų kūnuose.
Apie meilę parašyta daug eilių, sukurta daug dainų. Nuo neatmenamų laikų kavalieriai mylimom damom dainuodavo serenadas, kuriomis buvo išreiškiamas ypatingas dėmesys. Dažniausiai meilės įkvėpti rašytojai ir poetai parašė savo geriausius romanus ir posmus, dailininkai nutapė gražiausius paveikslus, kompozitoriai sukūrė nuostabiausias melodijas…
Meilė būna įvairi. Galima mylėti ne tik žmogų, bet ir Gimtąjį kraštą, žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus. Yra žmonių, kuriems šį nuostabų jausmą įžiebia gamta. Vaikštinėdami miškais ar pievomis, jie gali apmastyti kas yra ne taip, išsipasakoti savo rūpesčius, pasidalinti džiaugsmais. Nors augalai ir nemoka kalbėti, tačiau jie išklauso nusiminusį ar laimingą pakeleivį. Be abejo, galime mylėti ir savo augintinius, kurie mums kartais būna brangesni ir už kai kuriuos žmones.
Be meilės neįsivaizduoju gyvenimo. Manau, jeigu nebūtų meilės, tai būtų be galo sunku, aplink visus žmones vyrautų tik bloga nuotaika, agresyvumas, pyktis. Deja, būna ir nelaimingų meilių, kai pamilsti žmogų, kuris tave labai įskaudina. Tai sukelia kančias, nesantaiką, nusivylimą meile, o silpną, nestabilios psichikos žmogų gali privesti net iki savižudybės.
Žinoma, įsimylėję ne visada patiriame vien džiaugsmą, palaimą, matome vien ryškių spalvų kupiną pasaulį. Mylint kyla ir daugybė pykčių, nesutarimų, ašarų ir pavydo. Bet juk tik tuomet pajunti susitaikymo nuostabias akimirkas, tik tuomet gali pažinti tikrąjį laimės skonį. Jeigu gyvenime nebūtų jokio liūdesio, tai mes nepažinotume ir džiaugsmo. Be to, geriau lieti ašaras dėl meilės, nei vien dėl to, jog esi vienišas ir neturi mylimo žmogaus šalia.
Iš tikrųjų visad norėjau, kad visi būtų laimingi ir patirtų pirmąją meilę, nes tai yra nuostabiausias jausmas. Linkiu visiems pajusti, kas yra tikroji meilė, kuri ateina tik kartą gyvenime ir išlieka širdyje iki mirties. Tegul meilė pakeičia kiekvieno mūsų gyvenimą į gerąją pusę, pripildo jį įvairių spalvų, žavingų susitikimo su mylimu žmogum akimirkų. Lai meilėje būna kuo mažiau skausmo ar išdavysčių ir kuo daugiau laimės bei džiaugsmo valandų. O mylint niekuomet gyvenimas netampa nuobodus. Tai atsitinka tik tada, kai širdyje nebelieka meilės.

Kai būna per sunku galvoti… Bet mintys liejasi laisvai. Tą akimirką norėtųsi dingti, tapti maža dulke šiame dideliame pasaulyje. Tačiau ir tas neįmanoma, nes vis tiek esi niekas tarp visų ir kažkas tarp nieko.

Širdgėla. Savigrauža. Savikritika. Pilkuma. Pyktis. Slogi atmosfera. Depresijos. Hrrr, nepatinka man taip. Tik išeities kitokios nėra. Tenka. Nori ar ne, vis dėlto tenka sustoti akimirkai ir į viską pažvelgti realiai. Nors, kitą vertus, tas REALIAI nėra taip blogai, nes kam “šerti” save svajonėmis. Geriau iš karto užmusti tikrove. Nebent patinka lėtai ir skausmingai. Kartais irgi reikia… Ir ką ąš čia kalbu. Nereikia žodžių. Dabar viskas iš tos serijos: “Kai išties būna per sunku galvoti… Per sunku kvėpuoti. Per senku…”. Ir neaišku, kas sukelia tokias mintis ir kurioje vietoje žengtas klaidingas žingsnis, bet gręžiotis atgal irgi nenoriu. Belieka “išgyventi”, išlaukti… Nebūna gi vien juoda arba vien balta. Būna ir juodai-balta. Tik kas geriau?… Retorinis klausimas. Ir atsakymai visų skirtingi, nes nėra dviejų vienodai mąstančių žmonių.

Per daug daugtaškių. Išvada: nuotaikos ne ypatingos, bet ir nėra mirtis. Gyventi galima. Tad gyvenkim!

Sunku...

Sunku tylėt kai kažką jauti…

Sunku mylėt kai žinai, kad tavęs nemyli…

Sunku būt susipykusiai kai nori būt draugais…

Sunku kažką daryt kai nori viską pakeist…

Sunku niekam nesakyt kai nori rėkt visam pasauliui…

Sunku būt vienai kai nori draugo…

Sunku kalbėt kai žinai, kad tai melas…

Sunku šypsotis kai širdis verkia…

Sunku tikėti meile…

Kartais nesuprantu kodėl taip skauda, kai tenka išsiskirti. Kodėl tenka palikti žmones, kurie brangiausi. Kodėl jie palieka mane.. Gyvenimas labai keistas. Nes kai atrodo jog pagaliau laimė ištiesė ir man rankas - ji dingsta. Paskęsta giliam ežero dugne. Ir nebegaliu pasiekti to neapsakomo džiaugsmo.. Kodėl gyvenimas pats davęs, skuba greit atimti .. Ir tada aš nebe suprantu ką jaučiu. Atrodo, kad viduje kažkas verda. Kad širdis tuoj sprogs.. Gyvenimas sugeba atimti viska, kas gražiausia.. Dingsta svajonės. Šalin metamas tikėjimas… Pasėjamas abejingumas.. Tačiau vistiek nesuprantu, kodėl taip sunku išsiskirti .. Kodėl taip sunku kažką prarasti…

Sunku galvot, o sunku ir negalvot apie jį. Ir vis dėlto nepraeina nei viena diena nepagalvojus. Kiekviena mintis priešinasi pastarajai. Muzika... Ji nepadeda jo pamiršt. Bet aš jo pamiršti ir nenoriu. Nekenciu buti viena. Tai verčia vėl viska apmastyti, vėl viską prisiminti. Žinau, kad niekada nebūsim kartu. Bet niekaip negaliu susitaikyt su tuo, kad viskas baigta, nors dar nespejo prasidėt. Jau seniai uždraudžiau sau būt naivia. Bet žvelgdama i praeiti tik tokią save ir tematau. Kaip man ne tik atrodyti stipria, o tokia ir buti...? Vien pagalvojus apie jį kūnu laksto šiurpuliukai. Kaip atsiriboti, kaip nebejausti to kuo gyvenu?
Kaip armija uzgrobia pilį, taip jis mano kūną ir sielą užvaldė... Diena po dienos, darosi vis sunkiau...

Jis padėjo ją ten pasodinti.
Atrodė, kad sodinome kartu, bet dabar liko tik jausmų vėjyje skrajojantys palaidi rožės žiedlapiai.
Bandau kažką rasti...
Galbūt tą vietą.
Buvo laikas, kai ji augo, ir šypsojosi saulei jos pumpuras.
Buvo laikas, kai ji netikėtai pražydo ir laukė to, kuris atgaivina ją tyros vandens čiurkšle.
Jis atėjo ir... praėjo, nenuliedamas jai nė lašelio.
Vienas žiedlapis - "Kas atsitiko?"
Antras žiedlapis - "Nesuprantu"
Trečias... ketvirtas... penktas...
Pakyla šiaurys ir viską išplaiksto - klausimai lieka neatsakyti...
Kažkas praeidamas užkliūna už likusio stagaro...
Tuštuma.
Jis grįžta...
"Ar tikiesi ką nors rasti?
Ar gali atgaivinti nudžiuvusi rožės stiebą, kad jis vėl žydėtų?"
Klausimas: ar to reikia?..

Ašarotam veide spindi šypsena,kuri lydės tave

Kad galėtum gyvent, kad galėtum tikėt savimi.

Gal suklydai tu kai ieškojai meilės manoj širdį

Gal suklydai kai nuleidai rankas neviltį...

Aš ištiesiu rankas ir pakilsiu lengvai,

Aš surasiu tave tarp daugybės veidų,

Kad ištarčiau myliu...

Ir pavogsiu tave,tam kad būtum šalia,

Tam kad būtum kartu saulės spinduliu.
Dovanos tau naktis sidabrines žvaigždes,

Kurios primins akis...

Tas akis kuriose liko pasaka tyra.

Ryto spinduliai te primins šviesias dienas,

Tas dienas, kuriose dar tikėjom svajonėmis mes...
Mėnuo tyliai kuždės stebuklingus žodžius,

Žvaigždės delnus palies, saulė veidą bučiuos, širdys vėl susilies.

Ir pajausk visą tai,kai nebūsim šalia..

Aš su vėju tyloj aplankysiu tave tavo sapnuose...

Ką darytum, jei žinotum, kad kitą dieną mirsi? - Ką? Hm. Turbūt, sutikčiau aušrą. Tai būtų lyg naujojo gyvenimo aliuzija. - Bet tu užmigtum jos belaukdamas. - Žinau, todėl tai pats saugiausias variantas įgyvendinti svajones : mirti, belaukiant jų išsipildymo. - Įdomiai. - O ką darytum tu? - Paprašyčiau , kad JI prieš užmiegant, kad man paglostytų galvą ir pasikalbėtų su manim apie orą, serialus ir aukštas kainas. O tada - užmigčiau ir nieko nepajusčiau. - Ir tau patiktų, kad paskutinis dalykas, kurį galėjai jausti, buvo ...? - Jos rankos.

Buvo gera jaustis bent minutei reikalinga.. Buvo gera jausti tavo lūpas, tas saldžias lūpas, nuo kurių prisilietimo kažkada virpėdavau..
Buvo gera jausti tavo rankas ant mano kūno. Buvo gera jausti tavo žvilgsnį. Žiūrėdavai ilgai, bandydamas įsižiūrėti į akis, kad nepamirštum, o dabar sakai, jog pamiršai… Na, bet tai jau nebesvarbu.

Radai šiltesnį glėbį.
Kažką nuostabesnio už mūsų laimę.
AŠ jau mokausi gyventi be Tavęs.
Be Tavo akių...
Susitaikiau su tuo,jog Tavo gyvenime man vietos daugiau nebėra.
Gal buvau kvaila užgaida,kurią pakeitė nauja.
Nors mane ir graužia iš vidaus,dabar apsipratau su tuo jausmu.
Nesėdžiu vienoje vietoje.Yra ką veikti.
Ir ištikrųjų,kam draugauti,bendrauti,susitikinėti su žmogumi kuris Tau nepatinka,gal net atbaido ?
Tu manęs nemylėjai,nemyli ir tikrai nemylėsi.
Įsikalk tai į galvą. Nes jeigu myli,to žmogaus neiškeiti į kitį. Net ir tada jeigu jis keikiasi.
Ar retkarčiais Tavęs nepaklauso.
Juk nepaisant to,tas žmogus Tave myli ir esi jo stebuklas.
Nekenčiu savęs,nes Tu visdar aukščiausioje vietoje mano gyvenime….
Bet gyvensiu žinodama…Žinodama,kad Tavo širdis laiminga.Tik žinau,viskas pasikeis. Pasikeis ir mano nusistatymai. ( :
Šiandien padariau viską ką norėjau,viską pasakiau. Dabar galiu Tave paleisti,saugok mūsų prisiminimus (: Juk mes ne priešai ir visada išliksi mano širdyje. : )

Aš stengiuosi nusijuokti. Sukaupiu visas jėgas ir man pavyksta.
Dievinu internetą vien dėl to, nes bendraudama su žmonėmis gali nuslėpti savo savijautą.
Tiesiog pridedi dauuuug žvengučių, juokučių ir jie mano, kad Tau viskas gerai.
- Kodėl Tu tokia linksma ?
Ir nesvarbu, kad tuo metu tas žmogus iš visų jėgų kovoja su savo skausmu.
Į monitorių žvelgdamas akimis, pilnomis mažų kristalų…
Mes visada paklausime liūdinčio, verkiančio žmogaus, kas jam nutiko. Ar viskas gerai ?
Tačiau tų, kurie juokiasi, šypsosi… Niekada.
Gal tiesiog jie dėvi kaukę. Nenorėdami trukdyti kitiems savo liūdesio bangomis.

Nauja diena. Tas pats nykus vakaras. Ketvirtas puodelis arbatos prie atlapoto lango ir noras, kad viskas pagaliau baigtųsi. Nebežinau nei kas esu, nei kam esu. O taip norėčiau, kad kas nors pagaliau ištrauktų mane iš šito tamsos glėbio.Velniop viską. Ir banali meilės lyrika tebeskamba galvoj.

Išalkusios meilės akys nusižiūri tinkamą auką ir rankos apsiveja kaklą. Glosto svetimą kūną, vagia šilumą. Tyliai praslenkantis vakaras baigiasi keliais netyčiniais prisilietimais ir provokuojuančiais žvilgniais. Bloga mergaitė - girdžiu tariant į ausį. Nuleidžiu galvą ir tyliai seku iš paskos tam, kurio trokštu labiausiai. Šiandien. Visados. Naivūs norai..

Ar gali prieiti? Nesitikėdamas nieko ir žinodamas kiek daug aš tikiuosi iš Tavęs..? Ar gali apkabinti? Taip stiprei,kaip moki tik Tu. Juk dabar man trūksta tik Tavęs. Tik Tavo rankų. Tavo bučinių. Tavo šypsenos ir akių. Juk tiek nedaug prašau. Net neprašau palikti jos ir grįžti. Prašau pabūti su manim nors 5 minutes,kad ir nekalbėti,kad ir nieko nebedaryti tik leisti man pažiūrėti į Tavo akis ir vėl gyventi. Toliau… Be Tavęs.
Nebemoku surasti žodžių,kurie būtų nebanalūs ir nenuvalkioti ir kurie tikroviškai nusakytų,kaip labai Tavęs pasiilgau. Ir kaip nuoširdžiai linkiu tų visų gerų dalykų. Bet linkiu,tikrai.
Dabar man liko tik nuostabūs,bet netikri žodžiai,mintinai iškalti Tavo žinutėse.

Pažvelk į mano akis ir nuoširdžiai pasakyk ką jose matai..laimę?Nebūk aklas,atsimerk ir pažvelk dar kartelį.Ar tikrai,ten matai laimę?Nuoširdžią ir nesuvaidintą?Nėra jos ten nė lašo,neapgaudinėkim savęs.O į tavo akis aš žiūrėjau begalę kartų ir mačiau vis tą patį.Stiklines akis.Įdomu ar už stiklinių akių dar liko nors kiek nuoširdumo ir švelnumo.Mano skruostais riedėjo ašaros.Ir tas ašaras sukūrei Tu.Savo šaltumu.Galiu labai nuoširdžiai pasakyt,jog aš bandžiau tave suprasti.Aš stengiausi suprasti.Suprask,aš ne daiktas,kurį gali padėti į spintą,kai tau jo nereikia ir išimtį,kai reikia.Aš žmogus.Su širdimi,kuri dabar labai vieniša.Mano ašaros užgesino meilės ugnį širdyje.Suprask prašau.Mano jūroje buvo audra ir ji jau nurimo.Nes daugiau nebegalėjau gyventi viltimi.Tad nesukelk tos audros iš naujo..Tu buvai reikalingas Man.Išmokau eiti per tamsą ir gyventi iš širdies.O tu sugriovei tai ką sukūrėm.Bet aš buvau per silpna viską saugoti vieną.Man trūko tavo pagalbos... Ar gali atsakyti į vieną vienintelį ir taip vyrų nekenčiamą klausimą? Kas aš tau esu?Ne,Tu pagalvok,neskubėk.Jei išeičiau,ar sulaikytum mane?Ar švelniai apkabintum,ir paprašytum likti? Tylos minutė naktyje. Gal tik tiek tau ir esu.

Sėdint tyliai ir po truputį geriant šalta arbata, pro akis prabėga prisiminimai. Visos mintis lyg dingsta tik lieku aš ir prisiminimai. Tavo skaudus melas, ir nemokėjimas manęs niekada suprasti. Visada mane matei tik išore, ir niekad negalėjai pažiūrėt į vidų ir pamatyt kokią yra tikroji ta labai trapi ir pažeidžiama mergaitė. Aš stengiuosi vis dažniau šypsotis, bet tai nenatūralu, tai suvaidinta ir sumeluota. Tai lyg storas Laimes špakliaus sluoksnis. Bet argi galiu sakyt kad man tai nepatinka? Man tai visai patinką, neleidžiu niekam pamatyt manęs palūžusios. Aš savim didžiuojuosi, kad pakeliu tokį didelį skausmą su šypsena.

Spėk, kai būnu viena ko ilgiuosi?? Taip. Manau ilgai galvot nereikią..

Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškia sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad tai aš nebeleidžiu priartėti. Tai aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Tai aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno.. nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum.
Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad man mažiau skaudėtų.

Neleisk man išeiti.Neleisk pasitraukti. Pabūk su manim bent truputį, prašau. Ir leiski man tave šiltai abglėbti. Man tavęs reikia.Atsiprašau. Man reikia tavęs, nes tu mano Saulė, Tu-mano beribis dangus. Tu dangiška manoji pasaka, Tu man brangiausias žmogus.
Neleisk man išeiti..Išėjus nebegrįšiu.Nei atsisveikinti nesugebėsiu.Nutrauksiu ryšį…

Norėčiau naujų santykių. Juk gražiausias metas yra meilės pradžia . Nuolat gražiai leisti laiką, nuolat išgyventi jaudinančią pradžią, pirmuosius bučinius…
Ar mes nepraleidom daugybės dešimtmečių vonioje ir prie drabužių spintos, ruošdamosi pasimatymui su dievukais? Bet jei nuolat būtum įsimylėjusi, negalėtum tvarkingai ką nors daryti, nebeturėtum laiko draugėms ir riebalų deginimui, be to pamestum siūlo galą žiūrėdama mėgstamiausią serialą, nes vis praleistum serijas.
O jeigu einame į pasimatymą su tuo, kuris keičia merginas kas pusmetį? Kam mes stengiamės?

UŽ MEILĘ IR UŽ VISA TAI, KĄ MES ŽMONĖS, KARTAIS PALAIKOME MEILE.

SU GRAŽIOM MERGINOM PANAŠIAI KAIP SU ERDVĖLAIVIAIS. PAVOJINGIAUSIOS TOS, KURIOS BE PILOTO.

Geras šitas.

Tu sakei galėsim išeiti vidurnakį ir grįžti paryčiais, tu sakei galėsim priversti drugelius gyventi metais ir sakei mes būsim। Taip, mes buvom, bet tu taip ir neišmokai skirti meilės nuo susižavėjimo, aš taip ir neišmokau būti viena, taip ir neišmokau gyventi be tavo žodžių, o tu taip ir neišmokai prisiminti.//

Štai ir vėl dingo laimė... Taip greitai, ir netikėtai... Ir vėl dūžta svajonės ir viskas, kas buvo gražu... Dėja dabar galiu sakyti tik BUVO.