Sėdint tyliai ir po truputį geriant šalta arbata, pro akis prabėga prisiminimai. Visos mintis lyg dingsta tik lieku aš ir prisiminimai. Tavo skaudus melas, ir nemokėjimas manęs niekada suprasti. Visada mane matei tik išore, ir niekad negalėjai pažiūrėt į vidų ir pamatyt kokią yra tikroji ta labai trapi ir pažeidžiama mergaitė. Aš stengiuosi vis dažniau šypsotis, bet tai nenatūralu, tai suvaidinta ir sumeluota. Tai lyg storas Laimes špakliaus sluoksnis. Bet argi galiu sakyt kad man tai nepatinka? Man tai visai patinką, neleidžiu niekam pamatyt manęs palūžusios. Aš savim didžiuojuosi, kad pakeliu tokį didelį skausmą su šypsena.

Spėk, kai būnu viena ko ilgiuosi?? Taip. Manau ilgai galvot nereikią..