Kai būna per sunku galvoti… Bet mintys liejasi laisvai. Tą akimirką norėtųsi dingti, tapti maža dulke šiame dideliame pasaulyje. Tačiau ir tas neįmanoma, nes vis tiek esi niekas tarp visų ir kažkas tarp nieko.

Širdgėla. Savigrauža. Savikritika. Pilkuma. Pyktis. Slogi atmosfera. Depresijos. Hrrr, nepatinka man taip. Tik išeities kitokios nėra. Tenka. Nori ar ne, vis dėlto tenka sustoti akimirkai ir į viską pažvelgti realiai. Nors, kitą vertus, tas REALIAI nėra taip blogai, nes kam “šerti” save svajonėmis. Geriau iš karto užmusti tikrove. Nebent patinka lėtai ir skausmingai. Kartais irgi reikia… Ir ką ąš čia kalbu. Nereikia žodžių. Dabar viskas iš tos serijos: “Kai išties būna per sunku galvoti… Per sunku kvėpuoti. Per senku…”. Ir neaišku, kas sukelia tokias mintis ir kurioje vietoje žengtas klaidingas žingsnis, bet gręžiotis atgal irgi nenoriu. Belieka “išgyventi”, išlaukti… Nebūna gi vien juoda arba vien balta. Būna ir juodai-balta. Tik kas geriau?… Retorinis klausimas. Ir atsakymai visų skirtingi, nes nėra dviejų vienodai mąstančių žmonių.

Per daug daugtaškių. Išvada: nuotaikos ne ypatingos, bet ir nėra mirtis. Gyventi galima. Tad gyvenkim!