Pažvelk į mano akis ir nuoširdžiai pasakyk ką jose matai..laimę?Nebūk aklas,atsimerk ir pažvelk dar kartelį.Ar tikrai,ten matai laimę?Nuoširdžią ir nesuvaidintą?Nėra jos ten nė lašo,neapgaudinėkim savęs.O į tavo akis aš žiūrėjau begalę kartų ir mačiau vis tą patį.Stiklines akis.Įdomu ar už stiklinių akių dar liko nors kiek nuoširdumo ir švelnumo.Mano skruostais riedėjo ašaros.Ir tas ašaras sukūrei Tu.Savo šaltumu.Galiu labai nuoširdžiai pasakyt,jog aš bandžiau tave suprasti.Aš stengiausi suprasti.Suprask,aš ne daiktas,kurį gali padėti į spintą,kai tau jo nereikia ir išimtį,kai reikia.Aš žmogus.Su širdimi,kuri dabar labai vieniša.Mano ašaros užgesino meilės ugnį širdyje.Suprask prašau.Mano jūroje buvo audra ir ji jau nurimo.Nes daugiau nebegalėjau gyventi viltimi.Tad nesukelk tos audros iš naujo..Tu buvai reikalingas Man.Išmokau eiti per tamsą ir gyventi iš širdies.O tu sugriovei tai ką sukūrėm.Bet aš buvau per silpna viską saugoti vieną.Man trūko tavo pagalbos... Ar gali atsakyti į vieną vienintelį ir taip vyrų nekenčiamą klausimą? Kas aš tau esu?Ne,Tu pagalvok,neskubėk.Jei išeičiau,ar sulaikytum mane?Ar švelniai apkabintum,ir paprašytum likti? Tylos minutė naktyje. Gal tik tiek tau ir esu.