Sunku galvot, o sunku ir negalvot apie jį. Ir vis dėlto nepraeina nei viena diena nepagalvojus. Kiekviena mintis priešinasi pastarajai. Muzika... Ji nepadeda jo pamiršt. Bet aš jo pamiršti ir nenoriu. Nekenciu buti viena. Tai verčia vėl viska apmastyti, vėl viską prisiminti. Žinau, kad niekada nebūsim kartu. Bet niekaip negaliu susitaikyt su tuo, kad viskas baigta, nors dar nespejo prasidėt. Jau seniai uždraudžiau sau būt naivia. Bet žvelgdama i praeiti tik tokią save ir tematau. Kaip man ne tik atrodyti stipria, o tokia ir buti...? Vien pagalvojus apie jį kūnu laksto šiurpuliukai. Kaip atsiriboti, kaip nebejausti to kuo gyvenu?
Kaip armija uzgrobia pilį, taip jis mano kūną ir sielą užvaldė... Diena po dienos, darosi vis sunkiau...