Jis padėjo ją ten pasodinti.
Atrodė, kad sodinome kartu, bet dabar liko tik jausmų vėjyje skrajojantys palaidi rožės žiedlapiai.
Bandau kažką rasti...
Galbūt tą vietą.
Buvo laikas, kai ji augo, ir šypsojosi saulei jos pumpuras.
Buvo laikas, kai ji netikėtai pražydo ir laukė to, kuris atgaivina ją tyros vandens čiurkšle.
Jis atėjo ir... praėjo, nenuliedamas jai nė lašelio.
Vienas žiedlapis - "Kas atsitiko?"
Antras žiedlapis - "Nesuprantu"
Trečias... ketvirtas... penktas...
Pakyla šiaurys ir viską išplaiksto - klausimai lieka neatsakyti...
Kažkas praeidamas užkliūna už likusio stagaro...
Tuštuma.
Jis grįžta...
"Ar tikiesi ką nors rasti?
Ar gali atgaivinti nudžiuvusi rožės stiebą, kad jis vėl žydėtų?"
Klausimas: ar to reikia?..