Viskas kas brangu

Ir jei galėčiau viską aš pakeisti - pakeisčiau.
Ir jei galėčiau aš paimti tavo skausmą - paimčiau..
Ir jei prabudęs tu ryte pajusi keistą jaudulį, savo širdyje,
Žinok, kad visą naktį buvo man sunku, mintys sukosi apie tave.
Tikiu aš ateitim, tikiu aš tavim, tikiu kad nepamirši,
Tikiu kad nepamirši visko kas brangu mum buvo.

Išeik, nelaikyki manęs,
Leisk man pakilti, palikt tave praeity.
Sunku pabėgt nuo minčių,
Nes širdis ir kūnas liepia man grąžint tave.

Tu mylėk, o aš nekęsiu...

Mylimasis, pažaidžiam žaidimą ” Tu mylėk, o aš Nekęsiu” ?

Prašau.. Bet taisykles nustatysiu aš. Sutinki? Bus smagu. Na tai kaip pameni buvo ankščiau jog aš Mylėjau, o Tu nekentei, tiesa? Tai pamaniau ar nebūtų smagu apsikeisti vaidmenimis? Dabar Tu mylėk, o aš Nekęsiu.. Manau jog mano vaidmuo lengvesnis šimtą trisdešimt du kartus.. Bet taip jau nutiko.. gal kitą sykį ir man pavyks vėl Mylėt, o Tau Nekęst.. Nooors.. labai abejoju, bet žinai - Niekada, nesakyk niekada, gal ir man “šaratai” susisuks dar šimtas devyniasdešimt penktąjį kartą, o kas čia išties žino kaip bus..

Bet vat svarbiausia jog žaidimas šį kartą man patiko.. Kaip matau Tau nelabai.. Bet gi nesielvartauk, bus kitų marionečių su kurių jausmais galėsi pažaist žaidimą ” Tu mylėk, o aš Nekęsiu “..~*

Mažuti,

Dažnai tereikia tik Tavo švelnios rankos, maname delne.~

Dažnai tereikia Tavo meilės kupino glėbio, kuris spaustų mane vis artyn Tavęs.*

Dažnai tereikia Tavo šypsenos, kad viskas taptų įmanoma.~

Dažnai tereikia saldžiausių visoje visatoje Tavo bučinių, kurie išmokė manąsias lūpas taip saldžiai bučiuotis.*

Bet ITIN DAŽNAI TEREIKIA mažiau svajoti, bei suprasti, kad kas buvo tas negrįžta.~

Nors..*

Tegul jausmai visad liejasi laisvai... *~

Losing you is like living in a world with no air. *~~

Skylė sieloje

Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis.

Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė:

„Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.

Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis.

Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti.

Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.

Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies.

Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.

Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.

Galiausiai išaušo ir tokia diena.

Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:

„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.

Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.

Įskaudines žmogu į jo siela įkali vinį. Net atiprses ir istraukes ją tu palieki žaizdą.

Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti.

Tačiau žaizda visuomet liks.

Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą.

Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

Draugai – tai retas ir brangus turtas! Jie priverčia tave nusišypsoti ir padrąsina, kai to reikia.

Jie pasirengę tave išklausyti, kai tau to reikia. Jie parodo tau tai, ką turi brangiausio – savo širdį.

Parodyk savo draugams, kaip jie tau brangūs. brangink juos…

Mergina kompaktinių diskų parduotuvėje...

Gyveno kartą vaikinas, kuris sirgo vėžiu… Jo liga buvo nepagydoma.

Vaikinas tebuvo aštuoniolikos ir galėjo bet kada numirti… Visą savo gyvenimą jis praleido namuose, kur juo rūpinosi motina.

Jis niekuomet neišeidavo į lauką, bet jam jau buvo bloga nuo namų aplinkos ir vaikinas norėjo ištrūkti bent kartelį…

Taigi, jis paprašė mamos ir ši jam davė leidimą. Jis vaikštinėjo savo kvartale ir rado daugybę parduotuvių.

Jis ėjo pro kompatinių diskų parduotuvę, žvilgtelėjo pro durų plyšelį, stabtelėjo sekundėlei ir įėjo į parduotuvę. Pastebėjo jauną mergaitę – maždaug jo amžiaus – ir jis suprato, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Įėjo į nieką kitą nežiūrėdamas, tik į ją. Tik ėjo arčiau ir arčiau jos kol stalą, prie kurio ji sėdėjo.

Ji pakėlė į jį akis ir paklausė „Kuo galiu Tau padėti?“

Mergina nusišypsojo ir jis pamanė, kad tai buvo pati gražiausia šypsena, kurią jis kada nors matė ir norėjo ją pabučiuoti tiesiog dabar ir čia.

Jis atsakė „Uh… Na… MMmm… Aš norėčiau nusipirkti diską.“.

Ir paėmęs pirmą pasitaikiusį diską davė jai pinigus. „Ar Tau jį supakuoti?“ – ji paklausė, šypsodamasi savo nuostabia šypsena.

Jis linktelėjo ir ji išėjo. Grįžo su supakuotu kompaktiniu disku ir atidavė vaikinui.

Jis pasiėmė jį ir išėjo iš parduotuvės.
Taip kasdien eidavo į tą pačią parduotuvę nusipirkti disko, ir ji visuomet jam supakuodavo, grįžęs namo berniukas dėdavo diskus į savo drabužinę.

Jis vis dar buvo pernelyg drovus paklausti jos ir pasiūlyti pasivaikščioti, nors išties norėjo, bet negalėjo – nedrįso. Vaikino mama sužinojo apie tai ir paragino ją pakviesti.
Taigi, kitą dieną jis sutelkė visą savo drąsą ir įėjo į parduotuvę.

Nusipirko diską kaip ir kiekvieną dieną ir vėl ji išėjo iš parduotuvės ir grįžo su supakuotu kompaktiniu disku.

Jis pasiėmė diską ir, kuomet ji buvo nusisukusi, jis paliko jai savo telefono numerį ant stalo ir pabėgo…
!!!Dziiiiinnn!!!
Mama pakėlė telefono ragelį: „Klausau?“
Tai buvo mergaitė!!! Ji paklausė, ar galėtų kalbėti su berniuku ir motina pradėjo verkti.

Pasakė „Tu nežinai? Jis užmigo amžiams…“
„Žmonių vilkstinė buvo tyli, išskyrus verkiančią berniuko motiną.

Vėliau, vakarėjant, mama įėjo į berniuko kambarį, nes norėjo jį prisiminti, pabūti jo erdvėje.

Ji, atidariusi drabužinę, pradėjo apžiūrėti jo drabužius, bet greit susigraudinusi nustojo.

Ji buvo priešais galybę neišvyniotų kompaktinių diskų.

Moteris buvo nustebusi radusi visus diskus ir vieną paėmė į rankas, atsisėdo ant jo lovos ir pradėjo išvynioti.
Viduje buvo kompaktinis diskas ir ji ištraukė jį išpakuotą, nukrito gabalėlis popieriaus.

Motina jį pakėlė ir pradėjo skaityti.

Buvo parašyta:

Labas…

Aš manau Tu esi labai mielas.

Ar norėtum susitikti?

Myliu,
Džeislina

Motina atidarė kitą diską…
Ir vėl jame buvo nedidelis laiškutis.

Jame buvo parašyta: Sveikas… Manau, esi labai mielas. Ar norėtum susitikti?
Myliu,
Džeislina

Meilė yra…

Kada Tu ilgai kovojęs nusprendi padėti į šalį savo ego, susikibti rankomis ir pasakyti „Myliu Tave“

Muzika

Kai baigiasi žodžiai atsiranda muzika…
Tylą perskrodžiantis švelnus garsas, tyli melodija, sklindanti iš širdies, iš pačios giliausios jos kertelės, iš ten kur pasislėpę giliausi ir nuoširdžiausi jausmai…
Tik ten gali gimti ta tyra melodija, nes tik ten nuoširdumas, atvirumas, tiesa, meilė, tikėjimas, viltis…
Toje melodijoje nėra nerimo, abejonių, nevilties, nežinomybės, nėra baimės…
Tik švelni ir tyra kaip krištolas ramybė, sušildanti net pačią šalčiausią širdį, ištirpdanti ledus ir atnešanti pavasarį į kiekvieno jūsų širdį…
Ji padeda šypsenai gimti jūsų veiduose, ji padeda uždegti jūsų užgesusių akių liepsneles, ji padeda meilei ateiti pas kiekvieną iš jūsų…
Neužgožkit jos žodžiais, netikrais ir suvaidintais jausmais, neužgožkit jos beprasmiais ir nenuoširdžiais žodžiais… Leiskit tai nepakartojamai muzikai laisvai lietis iš jūsų širdies gelmių…

Kartais

Kartais, kai nieko nemyliu, as myliu vandeni.
Jis tyras, skaidrus, jis neduzta, kol nevirsta ledu.
Kartais, kai nieko nelaukiu, as laukiu vejo.
Jis svelnus, nematomas, jis nepabega, kol nevirsta viesulu.
Kartais, kai nieko neturiu, as turiu TAVE.
Tu- stebuklas, pasaka, tu- gyvybe, kol nevirsti skausmu.

Aš velniškai, berotiškai ir visaip kaip tik galima laukiu...

Aš beprotiškai laukiu ryto, kad galėčiau galvoti apie tave..
Aš beprotiškai laukiu nakties, kad tave sapnuočiau…
Aš beprotiškai laukiu pavasario, nes tada meilė suskamba skambiausiomis stygomis..
Aš beprotiškai laukiu vakaro, kad greičiau praeitų dienos, kurios mus skiria…
Aš beprotiškai laukiu dienos, kai tau nei kiek neberūpės ji, o rūpėsiu tik aš...
Aš beprotiškai laukiu tavęs, nes dar nieko niekada nebuvau taip pasiilgus...

Miss you so much...

Geriau jau viso šito niekada nebūtų buvę...

Amžina meilė

Jausmai keičiasi kas dieną – tai pasakiau vienai mergaitei, kuri beviltiškai verkė dėl nelaimingos meilės…

Nežinojau, kaip daugiau ją paguosti – ką besakyčiau ji nenurimo o jos praradimo naktys buvo sulaistytos ašaromis… Ilgimės, verkiame del kažko kas tau yra brangus… Šiandien rytoj eini dėl jo iš proto, po mėnesio jau neapkenti, o paskui pamiršti ir net negali pažiūrėti jam į akis – argi ne taip kasdien baigiasi tūkstančiai pasižadėjimų mylėti amžinai? Juk kiekviena diena šimtai poru išsiskiria ir iš dideles meilės nelieka nieko. Tarp meilės ir neapykantos vienas žingsnis…

Mergaitė manimi patikėjo, ir aš jai pasiūliau rašyti dienoraštį – kad pamatytų,jog širdyje pamažu mažėja skausmas, o į jo vietą braunasi įvairiaspalviai džiaugsmai. Galbut netgi meile kitam. Čia taip kaip gamtoje: tik sulaukusi,kol pievoje ištirps sniegas, gali ten gulėti ir džiaugtis drugeliais…

Buvau ją pamiršusi. Ji manęs – ne. Po penkerių metų atnešė tvarkingą sąsiuvinį, kuriame buvo daugybė datų – kiekviena praėjusių penkerių metų diena – ir šalia jų vienas vienintelis žodis – MYLIU…

Žiūrėjau į ją su pavydu. Man truko žodzių, nežinojau nė ką pasakyti. Jausmai tikrai turi keistis kas dieną, tą buvau patyrusi savo kailiu. Pyktis laikui bėgant tampa gailesčiu, kaltė – baime, dėkingumas– neapykanta, dziaugsmas– nuoboduliu…

Tik meilė, jei ji buvo tikra, išlieka ilgiausiai…

O trumpiausiai?

Laimingi tie, kurių širdyje trumpiausiai užsibūna pyktis…

Kaikada man sako: „Kokia tu graži, kai pyksti..“ -Reiškia aš dabar afigienai, super atrodau. O pykstu aš dabar labai labai labai...

Muzika.Šokiai.Šviesos.
-Paskutinį kartą mes taip.
-Ne,nepaskutinį. (krato galvą)
-Paskutinį.
-Kodėl taip kalbi? (dar tvirčiau apkabina)
-Todėl,kad viskas baigta.
-Nebaigta.Neleisiu Tau..
-Nebūsiu Tau antra.
Baigėsi daina,apsisukau ir nuėjau nuo jo. Toliau visą vakarą prašokau su kitu,jis stebėjo.Stengiausi nekreipti į tai dėmesio.Nepavyko.Jis išėjo. Antra diena nei žinutės,nei skambučio iš jo.To ir norėjau.
Laiminga?
Ne.

kažkas panašaus buvo ir man. :]

Bučiuok mane ir jausk tai, ko nesugeba tau suteikti kita. Tą pasitikėjimą kiekvienu liežuvio susilietimu. Tuos drugelius, kurie kažkokiu būdu persiduoda tau. Mano lūpos ant tavo blakstienų. Nes aš niekada nebuvau ta, su kuria būdamas tu galvojai apie kitą. Bet visada būsiu ta, apie kurią galvosi būdamas su kita.

Ir kai mūsų pirštų galiukai susilies, kai prisiminimų banga nugriaus visus ilgesio tiltus, kai TU suprasi, jog tik mūsų muzika gali susilieti į vieną. Tada TU suprasi, kad negali be manęs. Bet ar aš suprasiu, kad negaliu be tavęs?

Nes kartais , kai pagaunu save besišypsančią be priežasties, suprantu,kad galvoju apie Tave.Tu mano šypsenėlės ir visų gerų emocijų priežastis…

aš vis dar neišmokau būti abejinga švelnumui.

išjunk šviesas.pabūsiu Tavo

Atrodo suprantu tave, noriu suprasti, bet nuo meilės - pats kvailiausias dalykas. Tikra meilė tik viena. Tik vienam. Ji amžina. Ir bėgti nuo jos, didžiausia gyvenimo klaida. Prarasti lengva. Susigrąžinti - kartais per vėlu.

Vis dar viliuosi, kad atbėgsi, pulsi man į glėbį..

Kuždėsi į ausį

“Noriu jausti Tave, noriu gyventi Tavo sapne, tavo mintyse.. Atleisk už viską kas buvo..”

Žinai ką? Atleisčiau.

Tik pasakyk man tai, prašau..

Apkabink taip, kaip tik tu moki apkabinti.

Kad ir kaip aš kalbėčiau… Kad ir kaip bėgčiau nuo tavęs.. savęs. Kad ir kaip stengčiausi. Bandyčiau.. Nuteikinėčiau save…

Visa tai melas. Pati prieš save.

Ir beprasmiška taip elgtis. Apgaudinėti save ir aplinkinius. Sakyti, kad viskas bus gerai, nes su kas žodžiu, su kas kiekvienu ištartu žodžiu, pati sau prieštarauju. Nes taip nėra ištikrųjų.

Kam? Kam apgaudinėti? Dieve…………..

Nebežinau ką ir bedaryti… Kaip besielgti… Kitaip nebemoku…

Aš bejėgė prieš visa tai.

Net sapnai susimokė prieš mane. Net jie…

Kad ir kaip aš šnekėčiau. Kad ir kaip elgčiausi.. Stengčiausi. Nuteikinėčiau save… Treniruočiausi jausmus…

Velniškai tavęs ilgiuosi!

Ir visai man be tavęs negerai. Ir nieks nedingo. Neišblėso. Nei kiek. Aš melagė… Ir labai didelė. Apgaudinėju save. Ir dar tave bandau nuteikti…

Viskas vėl iš naujo. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl… Kartojasi tas pats per tą patį, kas kažkiek laiko. Įtampa, apgaulė, kol pavargstu meluoti sau. Kol pavargstu vaidinti stiprią, nes po galais nesu tokia! Vis dėl to aš silpna ir pažeista. Puolus ir nebeįstengianti pakilti.. Padėk man, prašau. Nieko sunkaus, tik..

Apkabink mane. Apkabink taip, kaip tik tu moki apkabinti.

Daug man nereik. Tik tavo glėbio.

Ar prašau per daug?

Skubu.

Skubu Tau šiandien pasakyt :



*kaip Tave myliu,nes nežinau ar rytoj išdrįsiu;

*kaip noriu Tave apkabint,nes nežinau ar rytoj galėsiu;

*kaip pasiilgstu Tavęs,nes nežinau ar rytoj Tu mane suprasi;

*kaip noriu,kad visada būtum šalia,nes nežinau ar rytoj norėsiu.

Gera mylėti ne tik Tave,bet ir gyvenimą. Pavydėk jam manęs. Tik vanduo glamonėja mano kūną,lietus liečia mano veidą,žolė maloniai kutena,saulė kaitina,snaigės ištirpsta ant lūpų,vėjas velia plaukus. Gyvenimas niekada manęs nepalieka,jis visada su manim. Žinau net jo skonį - juodasis šokoladas pagardintas čili pipirais,kvapas- vanilės. Skonis nesuderintas su kvapu?keista…toks ir gyvenimas.. bet mmmm..aš Jį dievinu. ;)

One day we'll be together, we'll never be apart, one heart one mind. One day we'll be together, remember this old world, is yours and mine.

Jis ir ji. Trys metrai virš dangaus.

Ji paprasta mergina prisidengusi drovumo kauke. Jos žydros akys spindėjo laime, o lūpos buvo bordinės kaip vyšnios. Ji turėjo savitą stilių ir nemėgo mergaičių, kurios norėdavo kuo greičiau užaugti ir tapti suaugusiom merginom. Ji nesuprasdavo, kaip jos gali įsižadėti savo vaikystės? Pradėdamos nešioti aukštakulnius ir dažydamos savo vaikiškus veidelius.

Ji taip pat nemėgo mokyklos elito, o ypač vaikinų, kurie elgdavos kvailai ir žemindavo aplinkinius manydami kad yra patys geriausi. Į tokius žmones ji mielai mestų plytą, bet ar kas nors pasikeistų?

O dabar apie jį. Jis pats populiariausias, geidžiamiausias vaikinas dėl kurio alpsta visos merginos.
Jis turėjo žydras akis it dangus, bet jos nežibėjo laime.Jis nebuvo laimingas, nors turėjo viską. Jam trūko šilumos ir meilės. Jam atsibodo dėmesys ir jis pavargo tiesiog gyventi.

Jie buvo visiškai skirtingi, bet likimas juos suvedė neklausdamas ar jie to nori.

Atleiskite, bet nepasakosiu kaip jie susipažino paliksiu maža intriga, bet galiu drąsiai teigti jie beprotiškai laimingi.

~ Myliu tave…
~ Aš tai žinau ir jaučiuosi kaip trys metrai virš dangaus…

Ar atsimeni…

…jos akis tą vakarą, kai pirmą kartą ją pamatei?

…jos žvilgsnį, kai pirmą kartą padovanodavai jai rožes?

…jos juoką, kai žiūrėjot komedijas?

…jos pirmus bučinius,kurie buvo prisisunkę saldumo skonio?

…jos šaltas rankas, kurios norėjo sušildyti tavąsias?

…jos išdidžią eiseną, kai ėjo šalia tavęs?

…jos susivėlusius plaukus po dušo?

…jos ilgus nagus, kuriais negalėjo sugraibyti monetų?

…jos žavesį be makiažo?

…jos ypatingą aprangos stilių, kai ji vildavosi sijonus tik dėl tavęs?

…jos šypseną, kuri praskaidrindavo net niūriausią dieną?

…jos juodas kaip naktis blakstienas?

…jos nuotaikų kaitą kas penkias minutes?

Ar žinai, kad dabar…

…jos akys raudonos nuo ašarų..

…jos žvilgsnis miręs, nes jis nebemato tavęs šalia..

…jos juokas piktas..

…jos bučiniai tapo bejausmiai, nes ji nepamiršo..jų išvis nebėra..

…jos šaltos rankos, nes valandu valandas vaikšto po miestą..gal netyčia susitiks tave..

…jos eisena dažnai būna ”užnešanti” nes ji būna neblaivi..

…jos nebekamuoja nuotaikų kaita, jos nuotaika tiesiog pastoviai bloga..

…jos nagai visi nugraužti iš nervų..

…jos šypsena būna tik dirbtinė..

..jos blakstienos šlapios ir sulipusios nuo ašarų..

…jos paakiai mėlyni ir ištinę..

…jos gyvenimas nieko vertas..nes jame nebėra tavęs..

Turbūt nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kad būtų tik teigiamas… Cukrus saldus, bet storina, laimė graži, bet ji baigiasi, gyvenimas nuostabus, bet toks trumpas… Tačiau juk eini į priekį ir tobulėji ne vien tada, kai oras geras, aistringa meilė, šiltas lietus ar linksmas juokas… Todėl kartais reikia, kad bent truputį skaudėtų širdį. Kai ją kankina nerimas, galvoje gimsta stebuklingai keistos mintys. Štai kokia didelė nauda iš liūdesio - praeidamas užleidžia vietą džiaugsmui, pasilikdamas tyliai kviečia kažką pradėti iš naujo. Kad ir labai mažais žingsniukais. Kad ir pro ašaras. Visada stenkis, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus - kodėl? Visos bėdos, purvas ir mėšlas nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis - visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio - pragaras. Laimės kūdikiai, kuriems sekasi pataikyti teisingai. Kai abejoji pasirinkdamas, prisimink visus gerus dalykus, kuriais tikėjai, kol nesuaugai. Geri draugai neišduoda, tėvai tikrai myli, o savo laimė kuriame patys - ir niekada nevėlu pradėti. Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta. Rytojus, jei panoresi, bus daug idomesnis…

(ne mano mintys..bet labai artima sielai..)

Lėlė

Aš esu viena, nes nejaučiu kažko tyliai kvėpuojančio šalia manęs..

Aš esu bloga, nes nejaučiu kažkieno širdies plakančios prie manosios…

Aš esu kitokia, nes nejaučiu aplink save sklaidančių minčių…

Aš esu kažkieno…

Nes jaučiu rankas kuriose yra virvelės, kuriomis žaidžiama su manuoju gyvenimu…

Viena strėlė pataikiusi į tikslą, tai šimto pro šalį paraskirejusių strėlių rezultatas..

“Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti.
Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas.
Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius.
Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką.”

Bruno Ferrero

ATSTOK

Sakai: “Atstok”.

Aš užsimerkiu ir bandau -

Atstot tau šilumą,

Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus

Ir jaukią tylą,

Ir paukštį tavo delniuke,

Atstot prieš miegą pasaką,

Užmigus - sapną.

Ryte - kavos puodelį,

Dieną - juoką.

Sakai: “Atstok.”

Brangusis, ar atstojau?…

Tyla...

Sveikas sugryzes namo. Kaip sekasi?…….

….ai, ir vel nenori kalbeti, ir vel sunki diena?

…..nesijaudink, suprantu Tave. Sunku ir man, bet….

Eiks pas mane, apkabinsiu tave, priglausiu…..

Matai kaip gera….Zinai, Myliu Tave….Tave Myliu….

Prisiminimai atgime dabar, matau save ir Tave…..

ir lietus dar lyja, o mes tokie mazi, mazi,mazi….

Ir tavo roze man dovanota, suspaustam delne…..

Miegi?…..Tada saldziu sapnu…..Kiekviena vakara

tikiu, kad rytoj bus kitaip….Istarti zodi

pajegsi ir Tu……

Būtų juokinga jai nebūtų graudu...

Kai nieko neturi, manai, jog tiks bet kas. ..Bet kai turi bet ką, nes praradai kažką brangaus, supranti, kad geriau niekas ir skaudanti širdis, nei tas, kam žiūrint į akis matyti mylimojo žvilgsnis…

Kartais...

Kartais nežinai kam, bet gyveni… Kartais nežinai kam, bet myli… Sako neverta liūdėti, bet liūdi… Norisi pabėgti, bet lieki stovėti vietoje… Norisi išskristi, bet neturi sparnų… Ir taip kiekvieną kartą, nerasdamas kelio esi priverstas gyventi toliau…

Ar jaučiat? Ar jaučiat? Ar jaučiat? Can you feel it, babies?

Ar girdėjot, kaip naktim klykauja katinai?

Ar jau spėjot susimąstyti, kur nukišot akinius nuo saulės, nes jų jau ima prireikti?

Ar jaučiat skonį to cigaretės dūmo, kurį iškvėpus į jau sugyvenamos temperatūros orą, nusišypsot saulutei ir pagalvojat, kad gyvenimas gražus?

Ar vis dažniau pagaunat save pajuntant, kad jau greitai viskas bus arba gerai kaip anksčiau, arba taip gerai, kaip dar niekad nebuvo?

Ar jaučiat kažką trapaus ir jaukaus, spurdant ten, kur žiemą buvo sušalęs liūdėsys?

Today, spring is in my heart and it goes *BOOM*BOOM*BOOM*BOOM*BOOM*BOOM*BOOM*

Aš šiandien labai jus visus myliu. Net ir tuos, kurie dar gyvena niūriom žiemos nuotaikom. Nes man jau šiandien pavasaris.

Aš laiminga...

Aš laiminga, nes man nebereikia kažkokio vaikino, kad jausčiau, kaip maloniai šiandien saulės spinduliai glosto mano plaukus.

Aš šypsosiuos ir man nusispjaut, kad kai kurie žmonės daro viską, kad tik nebematytų mano veide šypsenos.

Nebesiilgiu nei vieno iš tų žmonių, dėl kurių kadaise slėpdavau užverktas akis po tamsiais akiniais nuo saulės. Tik kartais pasiilgstų tų žmonių, kokiais juos laikiau.

Kai pažįstami žmonės, pamatę liepsną mano akyse klausia, kaip man sekasi meilės reikaluose, atsakau, kad su kiekviena diena myliu save vis labiau.

leisk man pavargti, meile mano, leisk.. pamiršti, kaip užmiega lūšys per saulėlydžius.

Užsidegu penkias skirtingų smilkalų lazdeles, ir mėgaujuos svaigstančia galva, taip, kaip vaikai kartais mėgaujasi dėdami pėdutes į šviežiai iškritusį sniegą.

Kristk man iš delnų

krisk man iš delnų, meile mano, krisk. tiesiai į juodų žuvėdrų delnus.. pamiršk, meile mano, pamiršk.. ir tegu bus nesvarbu..

You’re beautiful because when you were born, undiscovered planets lined up to peep over the rim of your cradle and lay gifts of gravity and light at your miniature feet.
I’m ugly for saying ‘love at first sight’ is another form of mistaken identity and that the most human of all responses is to gloat.

Gaila laiko...

Šiandien aš vėl prabudau su mintim apie tave..
Aš ir vėl skylu į dalis...
Rėk ne rėkęs, vis tiek niekas negirdi..
išskyrus tą, kuris mano viduj...
mes mylim vienas kitą...bet kažkaip atsargiai
viskas taip liūdna ir graudu...bet aš nepaleisiu tavęs
tikriausia išeisiu iš proto, jeigu to dar nepadariau...
Ir štai rezultatas:
aš negaliu su tavimi...ir...negaliu be tavęs...
noriu su tavimi, bet negaliu...
praėjo stadija nepriekaištingos meilės...
liko tik meilė ir prieraišumas..
Prašau, nestovėk ir padaryk tą žingsnį link manęs
Aš laukiu nors mažiausio šanso iš tavęs.
Taip...tai gyvenimas.. ir čia meilė ne amžina..
Niekas nežadėjo, kad gyvensime visada.
Ir netylėk...pratark nors vieną žodį
Ausų būgnelius spaudžia tyluma
Nesiraukyk...ir nežiūrėk taip niūriai
Kaip greitai aš tapau našta...
Aš stoviu...ant prarajos krašto
Aš stoviu...bet norėčiau nukristi
Aš stoviu...
Bet tu abejingas.
Aš atsistoju..
Aš neverkiu...bet tik liūdna
Aš neverkiu...tik man bloga
Aš neverkiu.. man tik sopa.
Aš pravirksiu...nes man vienišoka.
Mano gyvenimas.. dėl kitų laimės..
Ne tokia kaip visi...bet čia sudėtinga.
Ne tokia kaip visi...veidmainiauju....

mėtinis mėtinis rūkas, o už apipelijusio laiptinės lango saulė jau seniai nusileidus. kalbam truputį apie viską, truputį apie nieką, šiek tiek apie jūras, šiek tiek apie krantus, every word about us