Apkabink taip, kaip tik tu moki apkabinti.

Kad ir kaip aš kalbėčiau… Kad ir kaip bėgčiau nuo tavęs.. savęs. Kad ir kaip stengčiausi. Bandyčiau.. Nuteikinėčiau save…

Visa tai melas. Pati prieš save.

Ir beprasmiška taip elgtis. Apgaudinėti save ir aplinkinius. Sakyti, kad viskas bus gerai, nes su kas žodžiu, su kas kiekvienu ištartu žodžiu, pati sau prieštarauju. Nes taip nėra ištikrųjų.

Kam? Kam apgaudinėti? Dieve…………..

Nebežinau ką ir bedaryti… Kaip besielgti… Kitaip nebemoku…

Aš bejėgė prieš visa tai.

Net sapnai susimokė prieš mane. Net jie…

Kad ir kaip aš šnekėčiau. Kad ir kaip elgčiausi.. Stengčiausi. Nuteikinėčiau save… Treniruočiausi jausmus…

Velniškai tavęs ilgiuosi!

Ir visai man be tavęs negerai. Ir nieks nedingo. Neišblėso. Nei kiek. Aš melagė… Ir labai didelė. Apgaudinėju save. Ir dar tave bandau nuteikti…

Viskas vėl iš naujo. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl… Kartojasi tas pats per tą patį, kas kažkiek laiko. Įtampa, apgaulė, kol pavargstu meluoti sau. Kol pavargstu vaidinti stiprią, nes po galais nesu tokia! Vis dėl to aš silpna ir pažeista. Puolus ir nebeįstengianti pakilti.. Padėk man, prašau. Nieko sunkaus, tik..

Apkabink mane. Apkabink taip, kaip tik tu moki apkabinti.

Daug man nereik. Tik tavo glėbio.

Ar prašau per daug?