Jausmai keičiasi kas dieną – tai pasakiau vienai mergaitei, kuri beviltiškai verkė dėl nelaimingos meilės…
Nežinojau, kaip daugiau ją paguosti – ką besakyčiau ji nenurimo o jos praradimo naktys buvo sulaistytos ašaromis… Ilgimės, verkiame del kažko kas tau yra brangus… Šiandien rytoj eini dėl jo iš proto, po mėnesio jau neapkenti, o paskui pamiršti ir net negali pažiūrėti jam į akis – argi ne taip kasdien baigiasi tūkstančiai pasižadėjimų mylėti amžinai? Juk kiekviena diena šimtai poru išsiskiria ir iš dideles meilės nelieka nieko. Tarp meilės ir neapykantos vienas žingsnis…
Mergaitė manimi patikėjo, ir aš jai pasiūliau rašyti dienoraštį – kad pamatytų,jog širdyje pamažu mažėja skausmas, o į jo vietą braunasi įvairiaspalviai džiaugsmai. Galbut netgi meile kitam. Čia taip kaip gamtoje: tik sulaukusi,kol pievoje ištirps sniegas, gali ten gulėti ir džiaugtis drugeliais…
Buvau ją pamiršusi. Ji manęs – ne. Po penkerių metų atnešė tvarkingą sąsiuvinį, kuriame buvo daugybė datų – kiekviena praėjusių penkerių metų diena – ir šalia jų vienas vienintelis žodis – MYLIU…
Žiūrėjau į ją su pavydu. Man truko žodzių, nežinojau nė ką pasakyti. Jausmai tikrai turi keistis kas dieną, tą buvau patyrusi savo kailiu. Pyktis laikui bėgant tampa gailesčiu, kaltė – baime, dėkingumas– neapykanta, dziaugsmas– nuoboduliu…
Tik meilė, jei ji buvo tikra, išlieka ilgiausiai…
O trumpiausiai?
Laimingi tie, kurių širdyje trumpiausiai užsibūna pyktis…
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą