Skylė sieloje

Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis.

Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė:

„Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.

Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis.

Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti.

Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.

Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies.

Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.

Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.

Galiausiai išaušo ir tokia diena.

Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:

„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.

Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.

Įskaudines žmogu į jo siela įkali vinį. Net atiprses ir istraukes ją tu palieki žaizdą.

Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti.

Tačiau žaizda visuomet liks.

Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą.

Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

Draugai – tai retas ir brangus turtas! Jie priverčia tave nusišypsoti ir padrąsina, kai to reikia.

Jie pasirengę tave išklausyti, kai tau to reikia. Jie parodo tau tai, ką turi brangiausio – savo širdį.

Parodyk savo draugams, kaip jie tau brangūs. brangink juos…