Turbūt nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kad būtų tik teigiamas… Cukrus saldus, bet storina, laimė graži, bet ji baigiasi, gyvenimas nuostabus, bet toks trumpas… Tačiau juk eini į priekį ir tobulėji ne vien tada, kai oras geras, aistringa meilė, šiltas lietus ar linksmas juokas… Todėl kartais reikia, kad bent truputį skaudėtų širdį. Kai ją kankina nerimas, galvoje gimsta stebuklingai keistos mintys. Štai kokia didelė nauda iš liūdesio - praeidamas užleidžia vietą džiaugsmui, pasilikdamas tyliai kviečia kažką pradėti iš naujo. Kad ir labai mažais žingsniukais. Kad ir pro ašaras. Visada stenkis, kad laikas būtų kuo gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, kad neapmirtų, sustingtų ir vos vos judėtų, kad lėktų linksmai ir lengvai lyg vėjas, o neatnešdamas baisiausius nusivylimus ir klausimus - kodėl? Visos bėdos, purvas ir mėšlas nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar nemyli tavęs. Tiesiog jis - visoks, ir todėl labai pavojingas, nes neįmanoma atspėti, už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmai, o už kurio - pragaras. Laimės kūdikiai, kuriems sekasi pataikyti teisingai. Kai abejoji pasirinkdamas, prisimink visus gerus dalykus, kuriais tikėjai, kol nesuaugai. Geri draugai neišduoda, tėvai tikrai myli, o savo laimė kuriame patys - ir niekada nevėlu pradėti. Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta. Rytojus, jei panoresi, bus daug idomesnis…

(ne mano mintys..bet labai artima sielai..)