Ji: - Ar ilgai būsi šalia?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Visada, visada?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Bet Tu juk meluoji, meluoji kaip ir visi..
Jis: - Meluoju, o tu patikėjai?
Ji: - Ne..
Jis: - Neliūdėk!
Ji: - Kaip?
Jis: - Juk Tu žinai, kad aš nemoku meluoti?
Ji: - Moki…
Jis: - Ne, na pakelk aukščiau savo galvytę, juk visada kažkas bus šalia!
Ji: - Bet ne Tu…
Jis: - Na ir kas? Juk svarbiausia, kad visada yra kažkas, nebūtinai žmogus, gal tai angelas, gal viltis, gal svajonė, bet kažkas visada yra…
Ji: - Ačiū.
Jis: - Už ką?
Ji: - Už tai, kad esi.

Rytas aušta dėl to, kad kažkam ši diena būtų pirma diena pasaulyje. Naktis ateina dėl to, kad kažkam ši naktis būtų paskutinė. Oras sukurtas tam, kad mes suprastume, jog esame nuo kažko priklausomi. Gėlė sukurta tam, kad mūsų akys matytų grožį. Lietus sukurtas, kad kartais, kai mes skubame, pagalvotume apie kažkieno ašaras, galbūt dėl mūsų poelgio. Dangus sukurtas tam, kad virš mūsų galvų nebūtų bedugnės. Saulė sukurta, kad praskaidrintų mums dieną. TU sukurtas, kad kažkam su Tavimi būtų gera….

Siūlau ne gyventi, o žaisti gyvenimą. Tik prištų galiukais prisiliesti prie realybės, kad nenudegti. O pūko švelnumu kutenti jausmus kitiems. Juoktis iš tų kurie kažkada juokėsi iš Tavęs. Išmokti išeiti iš kitų gyvenimo ir užtrenkti po savęs duris. Rizikuoti prarasti viską, dėl akimirkos laimės..

Viskas buvo kaip ir tūkstančius kartų prieš tai.
Jie susitiko. Apsikabino. Jis pabučiavo jai kaklą.
Ji nusijuokė. Jis ją paleido.
Mergina davė jam savo baltutę ranką.
Lėtai nuėjo prie suoliuko, prie kurio visada eidavo.
Susėdo greta vienas kito.
Tylėjo… Jis giliai atsiduso ir nedrąsiai pakėlė savo gražias akis į merginą sėdinčią šalia.
Dabar jis turėjo pasakyti, kad ją myli ir pabučiuoti. Tačiau staiga :

Ji: - Tiki likimu?
Jis: - Taip.
Ji: - O aš ne.
Jis pakilo. Išėjo. Išėjo visam. Šį kartą viskas buvo kiek kitaip…

Ji: - Tiki likimu? paklausė savęs antrą kartą.
- Ne. Atsakė.
- Kodėl?
- Nes mano likimas netikėjo manim, ir išėjo.

Ji: - Liūdna.
Jis: - Kodėl?
Ji: - Nežinau, tiesiog liūdna..
Jis: - Be prižasties?
Ji: - Taip.
Jis: - Taip negali būti?
Ji: - Dar ir kaip gali, patikėk.
Jis: - O ta šypsena veide?
Ji: - Tai tik apgaulė, noras pabėgti nuo realybės.
Jis: Bet tai labai negerai.
Ji: - Žinau, bet negaliu kitaip.
Jis: - Reikia pasistengti.
Ji: - Na, net nemoku.
Jis: - Kas kaltas?
Ji: - Turbūt vienatvė..tas nemalonus jausmas.
Jis: - Koks jausmas?
Ji: - Jausmas, kai žinai kad esi viena, kad tas žmogus nebus su Tavimi.
Jis: - Tai reikia ieškoti to žmogaus.
Ji: - Nenoriu ieškoti, noriu, kad mane surastų.
Jis: - Gal, bet argi taip sunku paieškoti?
Ji: - Man atsbodo ieškoti, stengtis dėl kitų, noriu, kad nors kartą kažkas pasistengtų dėl manęs.
Jis: - Tai tada teks laukti.
Ji: - Žinau, lauksiu, lauksiu, kiek reikės.
Jis: - Man atrodo tau ilgai laukti nerikės.
Ji: - Kodėl ? ;]
Jis: - Juk aš šalia tavęs.
Ji: - ;] (mm)

Ar kada skaičiavai kiek kartų aš verkiau?

Verkiau, kaip vaikas trokštantis motiniškos meilės…

Verkiau. Pasakyk man, ar skaičiavai?

Ar skaičiavai, kiek kartų aš šypsojaus paliesta tavo žvilgsnio?

Ar pastebėjai, jog po truputį virstu lėle.

Tavo lėle. Žinojai ko man trūko? Ne? Dabar žinai..

Kad ir kiek kartų būčiau žadėjus spjaut tau į veidą.

Kad ir kiek kartų ruošiaus tavęs nekęst, troškau, kad tas tobulas jausmas virstu neapykanta, nes maniau, jog esu nereikalinga. Nereikalinga Tau.

Aš gyvenau. Vien dėl to, jog žinojau, kad esi, nesvarbu su kuo, kada kodėl ir kur.

Neįsivaizduoji, kaip troškau tavo švelnumo..tavo žodžių kiekvieną rytą “labas rytas”…

Tavo mieguisto veido ir apsunkusio kūno..

Kiekvieną rytą..vakarą..žiemą ar vasarą - aš troškau to vienodai, nesvarbu, su kuo bebūčiau, kaip nebesistengčiau pradėti gyvenimą iš naujo ir pamiršt tave.

Kad ir kaip stengiaus nuvyti mintis šalin, kad ir kaip stengiaus žemint tave mintyse - vistiek buvai vieintelis..

O kiti - tik tavo pakaitalai, tavo sielos ieškojimas, jos liekanos ir panašumai…

Bet nė vienas nebuvo toks, kaip TU. Nė vienas nesugebėjo parodyti man, kas yra ta meilė.

…Bet..kažkas buvo, ir tai buvo nepakartojama.

Kiekviena praleista diena su tavim - atstojo man mėnesius trukusią vienatvę.

Iki tol, kol nesutikau tavęs, gyvenau eilinį gyvenimą, ir buvau laiminga.

Nieko nemačiau, į nieką nežiūrėjau, nieko nejaučiau, bet man buvo gerai.

Ir štai..Vieną dieną pamatau tave.

Lyg narkotikas suleistas į mano kūną suvirpinai kiekvieną abejingumo kupiną lastelę.
Kai praleidom visą parą kartu neužmerkę akių..kai laukėm tos akimirkos, kol išvysim saulę, kai buvo beprotiškai šalta ir nuovargis laužė kaulus…

Mes galėjome išeiti, bet buvome kartu.

Naudojaus kiekviena man suteikta akimirka praleisti su tavim.

Tik tada supratau, ką reiškia gyventi, ką reiškia keltis ryte ir žinoti, kad manęs kažkur laukia tavo akys..nors ir neparodei, žinau, kad jautei tą patį….

Juk visa tai kūrėm MES, dviese..Viskas taip šilta, tikra, be apgaulės, atsargiai…

Nesugebėčiau pamiršti tavo balso ar kvapo..kad ir kur bebūčiau, girdi?

Niekada nesugebėsiu pamiršti tavęs, kad ir ką sakyčiau, kad ir ką tektų iškęsti, niekas nesugebės sunaikintiti jausmo esančio širdyje,

tavo žvilgsnio, įstrigusio mano akyse, tavo rankų žymių…jos lyg randai apgaubė kūną, ir aš juos amžinai saugosiu.

Aš gyva - mylėt moku. Aš ne lėlė - su manim žaisti negalima. O norėtum? Aš neeilinė, esu išskirtinė. Dar labiau norėtum? Neveikia manęs gražūs žodeliai, netikiu gražiom pasakom. Noras didėja? Man Tu nepatinki, esi tik užgaida. Aš Tave įskaudinčiau, poto susigražinčiau tik tam, kad vėl įskaudinčiau. Esu gyva, todėl kartais jaučiu kai kyla jausmai. Vis dar noras didėja? Esu melagė, todėl viską ką pasakiau gali pamiršt tai - melas. O gal melas tai, kad melavau. Nebandyk manęs suprasti. Manau, kad tai neįmanoma. Viiiis dar noras didėja?? Kas Tau yra? Esi nenormalus. Eik nuo manęs. Tu man esi šlykštus.
*
Aš gyva - mylėt nemoku. Išmokyk. Aš ne lėlė, bet bijau, kad su manim žaisi, o norėtum? Aš neeilinė, esu išskirtinė, todėl manęs dar labiau nori? Neveikia manęs gražūs žodeliai Tavo, nes juos sakai visom. Pasakyk, kad klystu, prašau. Netikiu pasakom, bet noriu su Tavim sukūrt pasaką, kur būsim mes kartu. Noras didėja man. Man Tu nepatinki, nes žiauriai patinki.! Tavęs geidžiu. Aš Tavęs neskaudinčiau, netapčiau randu širdy. Jei mane pamestum, norėčiau, kad susigražintum. Esu gyva, todėl kartais jaučiu kai kyla jausmai, kai bendrauju su Tavim. Labai labai noras didėja. Esu melagė, bet prie Tavęs ir kitam nesumeluočiau. Nebandyk manęs suprasti. manau tai neįmanoma. Mylėk mane.!!! Viiiis dar noras didėja. Kas man yra? esu nenormali.. Ateik, nebijok ir apkabink tvirčiau.

Brangink kiekviena sekundę

Įsivaizduok, kad yra bankas , kuris kiekvieną rytą atidaro tavo vardu 86 400 dolerių sąskaitą.
Ten diena iš dienos nedaromi jokie balansai.
Kiekvieną vakarą panaikinamas sąskaitos likutis, kurio tu nesugebėjai išnaudoti dienos laiku.
Ką darytum? Žinoma nuimtum visus pinigus iš karto!
Kiekvienas iš mūsų turi tokį banką. Tai LAIKAS!
Kiekvieną rytą jis duoda 86 400 sekundžių.
Kiekvieną vakarą, jis nubraukia visa tai ko tu nepanaudojai geriems tikslams.
Čia nėra jokių balansų, nei sąskaitos viršijimų.
Kiekvieną dieną tau atidaroma nauja sąskaita.
Kiekvieną vakarą sudeginami dienos likučiai.
Jei nesugebėjai išnaudoti dienos depozito, čia jau tavo praradimas.
Čia nėra kelio atgal, nėra grasinimo rytojum.
Tu turi gyventi dabartimi – šios dienos depozitu.
Investuok taip, kad būtum laimingesnis.
Laikrodis tiksi.
Padaryk šiandien tiek, kiek gali daugiausia.
Kad suvoktum vienos valandos vertę, paklausk įsimylėjėlių, kurie laukia susitikimo.
Kad suvoktum vienos minutės vertę, paklausk žmogaus, kuris ką tik pavėlavo į traukinį.
Kad suvoktum vienos sekundės vertę, paklausk žmogaus, kuris ką tik išvengė avarijos.
Kad suvoktum vienos milisekundės vertę, paklausk sportininko, kuris olimpiadoje laimėjo sidabro, o ne aukso medalį.
Brangink kiekvieną momentą!
Brangink jį, nes tu daliniesi akimirkomis su kažkuo tau labai brangiu, ypatingu ir mylimu, kuris vertas, kad tu su juo dalintumeis savo laiką.
Ir atmink, laikas nieko nelaukia.

Atsigulk šalia manęs. Nurimk. Nuimk nuo akių svarsčius ir žiūrėk į dangų. Kuris gali atleisti tau visas nuodėmes. Nepamiršk, kad šalia esu aš. Ta kuri myli tave iš visos širdies. Ta kuri trokšta tau tik geriausio. Visada būsiu su tavimi. Pažvelk į margaspalvius drugelius, kokie jie dailūs. Jie skraido padangėse nes ten jų namai, meilė, viltis ir paskutinės gyvenimo akimirkos.
Gulime abu mano lovoje ir svajojame kaip maži vaikai, nors gal tokie ir esame. Mums tiek nedaug trūksta iki laimės. Tik apkabinti ir pajusti tą šilumą, kuri rodos truks iki gyvenimo pabaigos. Kas gali būti geriau? Tu mano svajonė. Tik paklausyk. Ar esi girdėjęs kanors gražesnio? Man taip gera su tavimi! Žinai pasilikime čia ilgam. Pas mane. Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum… Man nereikia kompiuterio, nebenoriu akyse regėti sms žinučių. Aš galiu be to apsieiti.
Nueikime prie šaltinio. Noriu atsigaivinti tyru vandeniu, kad jis išvalytų visas mano nuodėmes. O einant noriu prisiskinti mėlynių. Jos kaip tavo akys. Aš į jas visada žiūrėsiu kai tu paliksi mane. Liksiu viena ir skaičiuosiu likusias žvaigždutes kurių nespėjom suskaičiuoti drauge. Na, o dabar kol esi čia, pažvelk į manę. Aš tiesiog trokštu, kad mane apkabintum. Juk tu pastebi tai? Aš nebegaliu ilgiau laukti laikas bėga, matau, kad nesiruoši apkabinti, todėl pati pulsiu tau į rankas. Tu apglėbęs mane taip smarkiai suspaudi ,kad aš net suspurdėjau kaip tas drugelis danguje. O tavajam veide suspindi nepakartojama šypsena. Aš nežinojau ,kad tu taip moki šypsotis tai pati nuostabiausia šypsena kokią tik esu mačiusi. Gal tu man jauti tą patį ką ir aš tau? Aš žinau, kad visi atsakymai tavo akyse. Tik leisk pažvelkt man į jas. Nebijok…
Vietoj to, kad atsisuktum ir leistum pažiūrėti man į jas tu atsistoji. Kur eisi katine? Tu jau iškeliauji? Kodėl taip greit? Ne… Nepalik manęs, dar ne laikas. Bet tu net nesiklausai. Tolsti vis toliau ir toliau. Aš pažadėjau tau neverkti, bet negaliu. Ašaros pačios bėga iš mano akių. Tavęs jau beveik nesimato. Ką man daryti, gal bėgti paskui tave? Bet aš užsimerkiau.. Supratau, kad tai tik sapnas, bet antrąjį pažadą tikrai ištesėsiu tau. Mano meile…

Visi vyrai kiaulės, tik ne visi tai pripažysta.

Galėjau tau būti viskas, galėjau dėl tavęs padaryti viską. Galėjau mylėti, vertinti, niekada neišduoti, gerbti... Viskas galėjo būti tobula. Bet... Neįvertinai, gryžai pas tą, kuri tau niekada tokia nebus, kuri tyra meile nemylės, kuri dar kart išduos, kuri negerbs ir naudosis. Nors ir sakoma, kad žmonės keičiasi, ji nepasikeis, visada liks tokia pati, ir tau suteiks tik skausmą. Kada nors pasigailėsi tikrai, bet jau bus per vėlu. O aš... Aš pripratus. Bet laimė greitai aplankys ir mane, aš tikiu.

Rytais, kai saulė veržiasi į kambarį pro uždarytą langą, aš nenoromis pramerkiu akis ~ savaitgalis, kuris nežada nieko naujo ir įdomus.
Saulė nepriverčia greitai pakilti iš lovos. Dažniausiai apsiverčiu ant kito šono, kad nebematyčiau saulės pastangų, stirpiai užmerkiu akis ir bandau dar kartą užmigti.Retai kada pavyksta.Tada, visai n...enoromis, pakylu iš lovos ~ lėtai nusikloju, iškeliu kojas, tada pakeliu nugarą ir pasėdžiu. Pagalvoju ką reikės veikti ir nieko nenusprendus pakylu. Išeinu iš kambario.Ir keista man, kai sako žmonės, kad pakilo ne ta koja iš lovos. O ką man sakyti ? Pakylu abiem.
Kažkodėl rytais daug ką prisimenu.Daug ką prisimenu ir beskaitant žodžius, kurie įlenda man į širdį ir sukelia mažą viesulą pilve.Tada dažniausiai nusišypsau. Prisiminimai vis dar suteikia mažyčius sparnus, su kuriais, gaila, negaliu pakilti.

Man trūksta Tavęs.Taip, ir vėl širdyje jaučiu keistą potraukį Tau. Norėčiau Tave pamatyti, visai neplanuotai ir netikėtai.Būtų gera pamatyti Tavo veidą.Žinau, kad tada mano viduje degtų noras prisiliesti pirštais prie Tavo veido. Nusišypsoti.Pasižiūrėti į akis, kurios tokios .. daug ką man reiškiančios.Vis dar prisimenu jas.
Trūksta Tavo rankų šilumos.
Būtent Tavųjų rankų.
Ir kaip tai banalu. Bet taip sunku atrasti Tau žodžių, kurių nėra pasakęs niekas kitas.Aš jų šiuo metu neatrandu savyje.

Aš Tavęs pasiilgau. Ir noriu Tave apkabinti.Man to užtektų. Būčiau laiminga. Tikrai.
Būk geras, parašyk.

Aš nenuleidžiu rankų, kol nejaučiu, kad to reikia. Niekada nepasiduodu. Galiu aiškintis. Būti atkakli ir siekti tikslo. Lysti su milijonu klausimų ir bandyti padaryti taip, kad viskas būtų aišku. Bet, kai tik pajusiu, kad jau nebeverta, aš nuleisiu rankas. Pasakysiu, kad „Tegul, jei taip turi būti ..“. nuleisiu galvą ir susirinkusi sa...vo daiktus išeisiu nei viena savo dalele neparodydama, kad noriu likti, ir Tu nepastebėsi, bet aš rėksiu, visu savo vidumi rėksiu, kad man Tavęs reikia, kad pagaliau ištark vos kelis žodžius ir aš atsigręšiu ir sugrįšiu atgal tuo pačiu keliu. Bet vos nusukusi nugarą aš pajuntu, kaip ir Tu tyliai atgręži savąją. Manai, kad man neskauda ? Aišku, kad neskauda. Aš nežinau kas tai, mano gyvenime to nėra ir negalėtų būti. Aš miegosiu tris paras. Ištisas tris paras, o tada pabudusi nebeprisiminsiu Tavęs ir vien dėl to, kad Tu pats to norėjai ir tada jokie Tavo maldavimai nebesugrąžins manęs atgal, tuo pačiu keliu. Turėjai galimybę – nepasinaudojai. Pats kaltas.
Bet tylomis viduje sau priekaištauju. Mažos mergaitės balsas pasiekia mano ausis „Juk Tu Jam leistum sugrįžti, jei tik Jis parašytų, jei tik Jis Tave sutikęs gatvėje neprasilenktų ir nepasuktų kitu keliu, o sustotų ir pasisveikintų. Tu grįžtum be jokių maldavimų. Kam dar meluoji ? Juk Tau reikia Jo. Pati galėtum kažką daryti.“
Aš Ją nutildau. Visada. „Juk aš jau viską padariau.“ – pasakiau Jai ir Ji nutilo, nes tiek Ji, tiek aš pati žinojau, kad nepadariau nė pusės to, ką galėčiau padaryti dėl Jo.

Kiekvienas pasakytas žodis degino lūpas.
Dabar aš klausiu savęs "Kodėl?" ir net tylomis girdžiu atsakymą.
Kiekvienas ištartas žodis nebuvo melas.
Nors kaip visa tai degino. Ne tik lūpas. Ir vidų degino.
.Įsidėmėk - paleidau ne veltui. Širdis įsakė nebeklausyti jos, pasikliaut protu.Bet aš juk negaliu.
... Ir kaip dabar man tinka žodžiai "Jei ašarų nėra, tai dar nereiškia, kad ir viduje nelyja."
Kažkada juos užrašiau. Ir išsiraižiau galvoje, kad niekada nepamirščiau. Kažkur ir ant sienos šitie žodžiai užrašyti
.Ne mano kambaryje.
Ne mano pažįstamų rate.
Kažkur kur niekada negyvensiu.
Niekada nesvajosiu.
Niekada nekursiu planų.Toliau negu toli.Už norų supratimo.Už suvokimo ribų.

Ir kančia neklausia Tavo vardo.
Nepaklaus nei kiek Tau metų, nei kur Tu gyveni.Jai nesvarbu Tavo išsilavinimas. Nesvarbu Tavo šeimyninė padėtis.Nesvarbu ar kažkada padarei ar tik žadėjai padaryt kitam kažką negero.Jei nesvarbu Tavo siekiai. Svajonės. Mokymosi vidurkis. Tavo draugų rato platumas.Jai niekas nesvarbu.Jie neklausia Tavo vardo, o Tu tik kartoji "Kodėl tai man ?"Ir paskui visi Tavo draugai kartoja "Pasaulis neteisingas."
O kur teisybė ? Apibūdink ją keliais žodžiais.
Mes visada norime sau gero. Juk mačiau iš akių - Tau neskaudės. Niekada neskaudėjo.Dėl manęs.
O aš klausiau Tavo vardo. Susidomėjusi žvelgiau į akis, kurių NIEKADA nepamiršiu ( nė nebandysiu ).
Man patiko Tavo balsas.
O po to ir gyvenimo būdas.
Iki dabar.
Kas pasikeitė ?Tu ar aš ?Abu. Ir gaila, bet pati kalta. Ne taip turėjau elgtis. Ne tai turėjau nutylėti. Ne tai turėjau pasakyti.
Pabusk iš sapno - kiek kartų sau kartojau.
Ir aš kasdien apie Tave galvoju .

Vasara. Bet už lango oras varantis depresiją, saulės nesimato, debesys tamsūs, lyja. Antras iš eilės romantinis filmas, šimtai išklausytų liudnų dainų. Akys raudonos nuo ištisų valandų sedėjimo ir žiūrėjimo į monitoriu. Skruostus traukia nuo ant jų išdžiuvusių ašarų. Ir dėl ko visa tai? O gi dėl ketvirto karto iš eilės kai širdis plyšta, kai vėl įskaudino. Tada nepadeda net draugai. Kai norisi užsidaryti savo kambaryje, atsiskiriant nuo viso pasaulio, įsijungti gerą romantinį filmą, sedėti, žiūrėti, ir svajoti, kad kada nors pagaliau pasiseks ir man. Kad kada nors ir aš galėsiu džiaugtis ir būt mylima, galėsiu jausti mylimo žmogaus žvilgsnį, šiltus apkabinimus, švelnius žodelius kuriuos jis man šnabždės į ausį kai abu stipriai apsikabinę naktį pievoj gulėsim ir skaičiuosim žvaigždes. Kai jis dėl manęs bus pasiryžęs daryti pačius nutrukdgalviškiausius dalykus, kaip ir aš dėl jo, kad tik įrodytų kaip myli. Kai būsim pasiryžę atiduoti bet ką už tai kad tik būtume kartu... Dėja čia tik svajonės, ir gero romantinio filmo scenarijus, bet tik ne realus gyvenimas, ir tik ne man... Nes jau praradau tikėjimą, kad mane išvis kas nors vertins ir mylės...

Santykiams sugriauti uztenka vieno zmogaus noro, o juos issaugoti gali tik abu...