Ar kada skaičiavai kiek kartų aš verkiau?

Verkiau, kaip vaikas trokštantis motiniškos meilės…

Verkiau. Pasakyk man, ar skaičiavai?

Ar skaičiavai, kiek kartų aš šypsojaus paliesta tavo žvilgsnio?

Ar pastebėjai, jog po truputį virstu lėle.

Tavo lėle. Žinojai ko man trūko? Ne? Dabar žinai..

Kad ir kiek kartų būčiau žadėjus spjaut tau į veidą.

Kad ir kiek kartų ruošiaus tavęs nekęst, troškau, kad tas tobulas jausmas virstu neapykanta, nes maniau, jog esu nereikalinga. Nereikalinga Tau.

Aš gyvenau. Vien dėl to, jog žinojau, kad esi, nesvarbu su kuo, kada kodėl ir kur.

Neįsivaizduoji, kaip troškau tavo švelnumo..tavo žodžių kiekvieną rytą “labas rytas”…

Tavo mieguisto veido ir apsunkusio kūno..

Kiekvieną rytą..vakarą..žiemą ar vasarą - aš troškau to vienodai, nesvarbu, su kuo bebūčiau, kaip nebesistengčiau pradėti gyvenimą iš naujo ir pamiršt tave.

Kad ir kaip stengiaus nuvyti mintis šalin, kad ir kaip stengiaus žemint tave mintyse - vistiek buvai vieintelis..

O kiti - tik tavo pakaitalai, tavo sielos ieškojimas, jos liekanos ir panašumai…

Bet nė vienas nebuvo toks, kaip TU. Nė vienas nesugebėjo parodyti man, kas yra ta meilė.

…Bet..kažkas buvo, ir tai buvo nepakartojama.

Kiekviena praleista diena su tavim - atstojo man mėnesius trukusią vienatvę.

Iki tol, kol nesutikau tavęs, gyvenau eilinį gyvenimą, ir buvau laiminga.

Nieko nemačiau, į nieką nežiūrėjau, nieko nejaučiau, bet man buvo gerai.

Ir štai..Vieną dieną pamatau tave.

Lyg narkotikas suleistas į mano kūną suvirpinai kiekvieną abejingumo kupiną lastelę.
Kai praleidom visą parą kartu neužmerkę akių..kai laukėm tos akimirkos, kol išvysim saulę, kai buvo beprotiškai šalta ir nuovargis laužė kaulus…

Mes galėjome išeiti, bet buvome kartu.

Naudojaus kiekviena man suteikta akimirka praleisti su tavim.

Tik tada supratau, ką reiškia gyventi, ką reiškia keltis ryte ir žinoti, kad manęs kažkur laukia tavo akys..nors ir neparodei, žinau, kad jautei tą patį….

Juk visa tai kūrėm MES, dviese..Viskas taip šilta, tikra, be apgaulės, atsargiai…

Nesugebėčiau pamiršti tavo balso ar kvapo..kad ir kur bebūčiau, girdi?

Niekada nesugebėsiu pamiršti tavęs, kad ir ką sakyčiau, kad ir ką tektų iškęsti, niekas nesugebės sunaikintiti jausmo esančio širdyje,

tavo žvilgsnio, įstrigusio mano akyse, tavo rankų žymių…jos lyg randai apgaubė kūną, ir aš juos amžinai saugosiu.