Aš nenuleidžiu rankų, kol nejaučiu, kad to reikia. Niekada nepasiduodu. Galiu aiškintis. Būti atkakli ir siekti tikslo. Lysti su milijonu klausimų ir bandyti padaryti taip, kad viskas būtų aišku. Bet, kai tik pajusiu, kad jau nebeverta, aš nuleisiu rankas. Pasakysiu, kad „Tegul, jei taip turi būti ..“. nuleisiu galvą ir susirinkusi sa...vo daiktus išeisiu nei viena savo dalele neparodydama, kad noriu likti, ir Tu nepastebėsi, bet aš rėksiu, visu savo vidumi rėksiu, kad man Tavęs reikia, kad pagaliau ištark vos kelis žodžius ir aš atsigręšiu ir sugrįšiu atgal tuo pačiu keliu. Bet vos nusukusi nugarą aš pajuntu, kaip ir Tu tyliai atgręži savąją. Manai, kad man neskauda ? Aišku, kad neskauda. Aš nežinau kas tai, mano gyvenime to nėra ir negalėtų būti. Aš miegosiu tris paras. Ištisas tris paras, o tada pabudusi nebeprisiminsiu Tavęs ir vien dėl to, kad Tu pats to norėjai ir tada jokie Tavo maldavimai nebesugrąžins manęs atgal, tuo pačiu keliu. Turėjai galimybę – nepasinaudojai. Pats kaltas.
Bet tylomis viduje sau priekaištauju. Mažos mergaitės balsas pasiekia mano ausis „Juk Tu Jam leistum sugrįžti, jei tik Jis parašytų, jei tik Jis Tave sutikęs gatvėje neprasilenktų ir nepasuktų kitu keliu, o sustotų ir pasisveikintų. Tu grįžtum be jokių maldavimų. Kam dar meluoji ? Juk Tau reikia Jo. Pati galėtum kažką daryti.“
Aš Ją nutildau. Visada. „Juk aš jau viską padariau.“ – pasakiau Jai ir Ji nutilo, nes tiek Ji, tiek aš pati žinojau, kad nepadariau nė pusės to, ką galėčiau padaryti dėl Jo.