Viskas buvo kaip ir tūkstančius kartų prieš tai.
Jie susitiko. Apsikabino. Jis pabučiavo jai kaklą.
Ji nusijuokė. Jis ją paleido.
Mergina davė jam savo baltutę ranką.
Lėtai nuėjo prie suoliuko, prie kurio visada eidavo.
Susėdo greta vienas kito.
Tylėjo… Jis giliai atsiduso ir nedrąsiai pakėlė savo gražias akis į merginą sėdinčią šalia.
Dabar jis turėjo pasakyti, kad ją myli ir pabučiuoti. Tačiau staiga :

Ji: - Tiki likimu?
Jis: - Taip.
Ji: - O aš ne.
Jis pakilo. Išėjo. Išėjo visam. Šį kartą viskas buvo kiek kitaip…

Ji: - Tiki likimu? paklausė savęs antrą kartą.
- Ne. Atsakė.
- Kodėl?
- Nes mano likimas netikėjo manim, ir išėjo.