Rytais, kai saulė veržiasi į kambarį pro uždarytą langą, aš nenoromis pramerkiu akis ~ savaitgalis, kuris nežada nieko naujo ir įdomus.
Saulė nepriverčia greitai pakilti iš lovos. Dažniausiai apsiverčiu ant kito šono, kad nebematyčiau saulės pastangų, stirpiai užmerkiu akis ir bandau dar kartą užmigti.Retai kada pavyksta.Tada, visai n...enoromis, pakylu iš lovos ~ lėtai nusikloju, iškeliu kojas, tada pakeliu nugarą ir pasėdžiu. Pagalvoju ką reikės veikti ir nieko nenusprendus pakylu. Išeinu iš kambario.Ir keista man, kai sako žmonės, kad pakilo ne ta koja iš lovos. O ką man sakyti ? Pakylu abiem.
Kažkodėl rytais daug ką prisimenu.Daug ką prisimenu ir beskaitant žodžius, kurie įlenda man į širdį ir sukelia mažą viesulą pilve.Tada dažniausiai nusišypsau. Prisiminimai vis dar suteikia mažyčius sparnus, su kuriais, gaila, negaliu pakilti.

Man trūksta Tavęs.Taip, ir vėl širdyje jaučiu keistą potraukį Tau. Norėčiau Tave pamatyti, visai neplanuotai ir netikėtai.Būtų gera pamatyti Tavo veidą.Žinau, kad tada mano viduje degtų noras prisiliesti pirštais prie Tavo veido. Nusišypsoti.Pasižiūrėti į akis, kurios tokios .. daug ką man reiškiančios.Vis dar prisimenu jas.
Trūksta Tavo rankų šilumos.
Būtent Tavųjų rankų.
Ir kaip tai banalu. Bet taip sunku atrasti Tau žodžių, kurių nėra pasakęs niekas kitas.Aš jų šiuo metu neatrandu savyje.

Aš Tavęs pasiilgau. Ir noriu Tave apkabinti.Man to užtektų. Būčiau laiminga. Tikrai.
Būk geras, parašyk.