Kiekvienas pasakytas žodis degino lūpas.
Dabar aš klausiu savęs "Kodėl?" ir net tylomis girdžiu atsakymą.
Kiekvienas ištartas žodis nebuvo melas.
Nors kaip visa tai degino. Ne tik lūpas. Ir vidų degino.
.Įsidėmėk - paleidau ne veltui. Širdis įsakė nebeklausyti jos, pasikliaut protu.Bet aš juk negaliu.
... Ir kaip dabar man tinka žodžiai "Jei ašarų nėra, tai dar nereiškia, kad ir viduje nelyja."
Kažkada juos užrašiau. Ir išsiraižiau galvoje, kad niekada nepamirščiau. Kažkur ir ant sienos šitie žodžiai užrašyti
.Ne mano kambaryje.
Ne mano pažįstamų rate.
Kažkur kur niekada negyvensiu.
Niekada nesvajosiu.
Niekada nekursiu planų.Toliau negu toli.Už norų supratimo.Už suvokimo ribų.

Ir kančia neklausia Tavo vardo.
Nepaklaus nei kiek Tau metų, nei kur Tu gyveni.Jai nesvarbu Tavo išsilavinimas. Nesvarbu Tavo šeimyninė padėtis.Nesvarbu ar kažkada padarei ar tik žadėjai padaryt kitam kažką negero.Jei nesvarbu Tavo siekiai. Svajonės. Mokymosi vidurkis. Tavo draugų rato platumas.Jai niekas nesvarbu.Jie neklausia Tavo vardo, o Tu tik kartoji "Kodėl tai man ?"Ir paskui visi Tavo draugai kartoja "Pasaulis neteisingas."
O kur teisybė ? Apibūdink ją keliais žodžiais.
Mes visada norime sau gero. Juk mačiau iš akių - Tau neskaudės. Niekada neskaudėjo.Dėl manęs.
O aš klausiau Tavo vardo. Susidomėjusi žvelgiau į akis, kurių NIEKADA nepamiršiu ( nė nebandysiu ).
Man patiko Tavo balsas.
O po to ir gyvenimo būdas.
Iki dabar.
Kas pasikeitė ?Tu ar aš ?Abu. Ir gaila, bet pati kalta. Ne taip turėjau elgtis. Ne tai turėjau nutylėti. Ne tai turėjau pasakyti.
Pabusk iš sapno - kiek kartų sau kartojau.
Ir aš kasdien apie Tave galvoju .