Vasara. Bet už lango oras varantis depresiją, saulės nesimato, debesys tamsūs, lyja. Antras iš eilės romantinis filmas, šimtai išklausytų liudnų dainų. Akys raudonos nuo ištisų valandų sedėjimo ir žiūrėjimo į monitoriu. Skruostus traukia nuo ant jų išdžiuvusių ašarų. Ir dėl ko visa tai? O gi dėl ketvirto karto iš eilės kai širdis plyšta, kai vėl įskaudino. Tada nepadeda net draugai. Kai norisi užsidaryti savo kambaryje, atsiskiriant nuo viso pasaulio, įsijungti gerą romantinį filmą, sedėti, žiūrėti, ir svajoti, kad kada nors pagaliau pasiseks ir man. Kad kada nors ir aš galėsiu džiaugtis ir būt mylima, galėsiu jausti mylimo žmogaus žvilgsnį, šiltus apkabinimus, švelnius žodelius kuriuos jis man šnabždės į ausį kai abu stipriai apsikabinę naktį pievoj gulėsim ir skaičiuosim žvaigždes. Kai jis dėl manęs bus pasiryžęs daryti pačius nutrukdgalviškiausius dalykus, kaip ir aš dėl jo, kad tik įrodytų kaip myli. Kai būsim pasiryžę atiduoti bet ką už tai kad tik būtume kartu... Dėja čia tik svajonės, ir gero romantinio filmo scenarijus, bet tik ne realus gyvenimas, ir tik ne man... Nes jau praradau tikėjimą, kad mane išvis kas nors vertins ir mylės...