Į dangų.

Man kartais norisi dingti. Dingti ten, kur visi vaikšto tyromis, nuoširdžiomis šypsenomis padabintais veidais, kur ore tvyro teisybė, gėris, meilė. Ten, kur nėra blogio, o šiame žodyje telpa daug, tai melas, neteisybė, skausmas, išdavystė, veidmainystė... Taip norisi pabėgti būtent nuo viso to.
Noriu ten, į dangų, kur baltą, ten kur šviesu, kur gera, kur kvepia meile ir baltomis alyvomis. Diena iš dienos džiaugčiausi laimingais žmonėmis ir apsirengusi balta, lengva, šilkine suknele klajočiau po dangaus karalystę, o vėjas man kedentų plaukus atnešdamas tą ramumo, lengvumo jausmą, tą gėrį, kurio vis laukiu, laukiu ir nesulaukiu...