Šaltuose delnuose garuojanti kakava, kuri kvepia prisiminimais apie nerūpestingas dienas ir tas akimirkas, kai iš veido nedingdavo šypsena nė minutei. Melodija, atsimušanti į šaltas kambario sienas ir šalia gulintis mažas padarėlis, kuris šildo savo prisiglaudimu. Myliu šį rudenį. Ir tą rudenišką vėją, kuris kas rytą liečia mano skruostus. Jaučiu harmoniją ir pasitenkinimą gyvenimu. Nes pagaliau ir į mano kiemą atėjo džiugesys. Nejaučiu jokios rutinos, jokio pykčio, jokio nepasitenkinimo aplinkiniais ir ypač savimi. Myliu save. Ir džiaugiuosi tuo, kokia esu. Vidinis aš tvirtai stovi ant žemės, apsišarvavęs prieš bet kokius neigiamas pavydžių žmonių nuomones ar veiksmus. Gyvenu tik sau.
Šis ruduo priklauso man...