Kiek paaukotum už akimirką glėby pilną šilumos ?Kiek atiduotum šypsenų, jeigu tik galėtum tylomis sėdėti ir JAUSTI, kad kitas žmogus Tau JAUČIA beprotiškiausius jausmus ?
Kokias paslaptis atskleistum už meilę, kuri niekada neįskaudintų ?
Kaip maldautum jei žinotum, kad taip išgelbėsi kito žmogaus jausmus Tau ?
Kaip žvelgtum į akis, jeigu tai būtų paskutinis susitikimas ?
Ar padarytum viską dėl to, kad turėtum akimirką džiaugsmo ?
Šypsenos, šilti apsikabinimai, tai tik trumpi susitikimai, net akių konktato nėra. Nepakeliu akių. Gėda, taip ? Visiškai ne. Neturiu ko gėdytis, nors taip norėtųsi kažko daugiau. Kažko rimčiau, nors nieko nedarau. Kur mano pastangos ? Kur aiškūs norai ir tikslai ? Nebėra. . O taaaaaip norėčiau. Švelnaus apkabinimo. Tikrų šypsenų tik man skirtų. Stipraus akių konktakto ..
Žodžių, kurie drąsintų ar paguostų, kurie leistų pasijusti saugiau, kurie sušildytų šalančią mano sielą ir tokių, kurių niekad neišmesčiau iš galvos. Žinojimo, kad visad turiu į ką kreiptis, į ką atsiremti, su kuo pasidalinti viskuo per pusę.


Ar ištirptum kaip snaigė manoj šilumoj ?
Ar sugebėtum numoti ranka į viską kas buvo prieš tai ?
Ar galėtum supančiot mane, man to nepastebint ?
Ar galėtum padaryti mano gyvenimą prasmingą ?
Ar galėtum vakarus padovanoti tik man ?
Ar mokėtum save paaukoti ?
Ar turėtum kantrybės būnant su manimi ?
Ar mokėtum suprasti mane ?
Ar norėtum mane saugoti ir apsaugoti ?
Ar nerūstautum dėl mano išdaigų ?
Ar sugebėtum mane mylėti tokią, kokia esu ?


~ Trūksta kūniškos šilumos. Apkabinimų nebeužtenka. Reikia mielos, cukruotos ir braškiškos meilės su šiltu pienu ir svajonėmis užkandžiams. O miegui ir sapnams truputėlis kartumo, kad nepatikėčiau, kad tai pasaka. Taip pat Tavo karameliškų bučinių, švelnaus juoko, arbūzinių norų, avietėm kvepiančių susitikmų, draugiškumo, kuris saldžiai kvepėtų vanile, Tavęs .. tokio beprotiškai paprasto, bet taip pat beprotiškai traukiančio.

O iš Tavo akių lyja žvaigždėmis ?