Ta.

Niekam niekada nebuvau TA. Ta, kuri pakeičia gyvenimą. Ta, kuri įstringa taip giliai į širdį, kad neina užmiršti. Ta, kuri užvaldo tiek mintis, tiek dienas, tiek naktis. Ta, kurios nesinori paleisti. Ta, kurią vadina Vienintele. Ta, kuri yra pati mylimiausia ir brangiausia. Ta, kurios nesinori paleisti. Ta, kurią norisi pabučiuoti šimtus kartų, kurių ir taip vis negana. Ta, kuri apverčia pasaulį ir priverčia į viską pažiūrėti kitu kampu.
Niekada nejaučiau iš kažko tą, ką stengiausi duoti aš. Niekada to neturėjau. NIEKADA. Ir man trūksta. Man to trūks. Kol pajusiu kažkada, kad esu svarbesnė už buvusias, už būsimas, kad esu Ta, kurios nepamirš, apie kurią kalbės dar daug laiko praėjus po visko.
Dalinau save per pusę. Ar gavau kažką ? Ne. Tada ir nereikėjo. O dabar suprantu, kad išdovanojau save. Gailiuosi ? Galbūt.