Tūkstančiai milijonų minčių, šimtas klausimų, ir nė vieno tinkamo atsakymo.

Padovanokit man kas nors bent vieną dieną be minčių, be nieko, su tuščia galva. Gal bent tada pasijausiu laiminga, bent kelioms valandoms, kai nemąstysiu apskritai apie nieką, nei gerą nei blogą... Nes atsibodo mąstyti, svarstyti, galvoti ką daryt, ar gerai darau ar blogai, ar verta ar neverta. Galva užkimšta tūkstainčiais milijonų minčių, kurios lyg peiliai mane raižo iš vidaus, neduodamos nė minutėlės ramybės, nė minutėlės džiaugsmo. Tai taaaip sunku. Kada po galais tai pasibaigs, kada jos dings iš mano galvos? Kada pagaliau išmoksiu pati save kontroliuoti, apie ką mąstyti apie ką ne. Bet juk tai neįmanoma, velniava... Kada pagaliau ateis tas laikas kai būsiu tiesiog laiminga, be jokių rūpesčių, be jokių minčių, kurios rodos sudraskys mane iš vidaus.. Ne jaugi, Dieve, tiek daug prašau, nejaugi tiek daug reikalauju? Tiesiog būti laiminga ir nieko daugiau... Manau to nusipelnau, manau tikrai daug iškentėjau. Bet ne... Atsiprašau... Negaliu Tavęs kaltinti.. Juk tai mano gyvenimas, juk tai mano pačios klaidos dėl kūrių kenčiu, juk tai aš pati dėl visko kalta, nes pati renkuosi su kuo bendrauti, pati renkuosi ka mylėti, ir esu pati kalta dėl to, kad per arti savęs prisileidžiu netinkamus žmones, kurie tik sukelia skausmą... Bet ir tai nevisai tiesa, juk ką mylėti renkuosi ne pati, renkasi širdis kuriai neįsakysi, ji kartais man lyg pati didžiausia priešė kuri visiškai neklauso mano nurodymų, kuri rodos kartais nori, kad man skaudėtu, bet kodėl... Gal išsiplėšt ją iš krutinės? Gal tada dings visos problemos? Ne, negerai ir taip. Tada atsiras naujų, taip pat skaudinančių ir plėšančių. Neturėdama širdies, skaudinsiu kitus, o beširde būti aš nenoriu, žinodama ką reiškia kai tau padaro skauda, tiesiog neištverčiau sukeldama tokį skausmą kitiems.
Ir taip kiekvieną dieną, tūkstančiai milijonų minčių, šimtas klausimų, ir nė vieno tinkamo atsakymo. Tai rodos vieną dieną paims ir nužudys mane pačią, nužudis visus jausmus. Per daug kartais skauda, ir tai tiesiog naikina visą kitą kas dar liko manyje gero, tuoj atrodo manyje nebeliks nieko kas dar bent kiek džiugina. Net mintys apie pačius nuostabiausius draugus kurie mane saugo, kurie mane džiugina, kurie palaiko kai sunku, negaliu užsimiršti...
KĄ DARYTI????? - Bet ir į šį klausimą tinkamo atsakymo nerandu... It's so complicated.

K.M.