Rytais, kai saulė veržiasi į kambarį pro uždarytą langą, aš nenoromis pramerkiu akis ~ savaitgalis, kuris nežada nieko naujo ir įdomus.
Saulė nepriverčia greitai pakilti iš lovos. Dažniausiai apsiverčiu ant kito šono, kad nebematyčiau saulės pastangų, stirpiai užmerkiu akis ir bandau dar kartą užmigti.Retai kada pavyksta.Tada, visai nenoromis, pakylu iš lovos ~ lėtai nusikloju, iškeliu kojas, tada pakeliu nugarą ir pasėdžiu. Pagalvoju ką reikės veikti ir nieko nenusprendus pakylu. Išeinu iš kambario.Ir keista man, kai sako žmonės, kad pakilo ne ta koja iš lovos. O ką man sakyti ? Pakylu abiem.
Kažkodėl rytais daug ką prisimenu.Daug ką prisimenu ir beskaitant žodžius, kurie įlenda man į širdį ir sukelia mažą viesulą pilve.Tada dažniausiai nusišypsau. Prisiminimai vis dar suteikia mažyčius sparnus, su kuriais, gaila, negaliu pakilti.