Moters magija - gebėti, net mintimis suvilioti vyrą.
Nieks dar nesibaigia.Viskas tik prasideda.
Nieks nesibaigia tol,kol virš tavęs yra dangus.
Ranka rankoje,stipriai prisiglaudus prie kito žmogaus peties.Tai kas priklausė man,jau nebe mano.Tai mūsų.Saulė ir lietus.Dangus ir žvaigždės.Ir meilė.Meilė kitam,meilė šiltam,meilė ramiam,meilė artimam.Meilė tam,kuriam jos reikia.
Pasaulis susitraukia iki keletos žmonių,kurie tave laiko už rankų iš abiejų pusių ir tada supranti,kodėl nebesinori bėgti.
Nebenoriu bėgti.Nenoriu skristi.Nenoriu slėptis.Gana.
Apsisuk ant kulno,ištiesk rankas į šalis ir surik iš visų plaučių ,,AŠ LAIMINGAS"
- Tu jį Myli?
- Ne..
- Ir kaip jautiesi, meluodama sau?
- Aš nemeluoju.
- Aš matau.Tu meluoji.
- Ne.
- Taip.
- Ne. Atsiknisk...
- Meluok man, jiems, bet niekada neišeis meluoti sau. Girdi?
- Ne. aš nemyliu. nemyliu jo.
- Myli. Tu gyveni juo. Tu sapnuoji jį, girdi tik jo balsą, kiekvieną kartą lauki jo ateinančio.
- Tu nieko nežinai ....
- Aš Tavo ŠIRDIS , žinau ką sakau.
Pati skaitau savo blogo užrašus ir suprantu, kokia esu beviltiška. Vien nelaimingos meilės, skausmo ir ilgesio pilni žodžiai, eilės... O jei ir keli teigiamas emocijas keliantys užrašai, jie suvaidinti. Nesijaučiau gerai, tada kai juos rašiau, tik norėjau įtikinti kitus, kad man viskas gerai, o greičiausiai norėjau įtikinti pati save. Kada pagaliau, kada nusišypsos laimė ir man??? Jau atsibodo kelti mintyse šį klausimą, laimės kaip nėra taip nėra, nė su žiburio jos nerasi nei mano širdyje, nei mintyse... Niekur... Kažkoks prakeikimas. Tokiom dienom, kai supranti, kad viskas yra dar blogiau negu įsivaizdavai, tik ir norisi rukyt rukyt rukyt, ir taip prisigert, kad neatsiminčiau nieko, kad alkoholis bent jau dirbtinai suvirpintu mano laimės hormonus, kad bent kelioms valandoms suvirpintų visas mano kūno ląstelias, ir leistų pasidžiaugti, bent dirbtinai. Kai viskas yra taip sušikta, verta bent kelioms valandoms pasinertį į tą laimę, nors ir ryte bus dar dvigubai sunkiau negu buvo... Damn.
Laimeeeee, kur tuuuu? Kur taip užtrukai?
Laukiu tavęs...
Tu, nepyk, kad visi įrašai skirti tik Tau. Nepyk dėl minčių ir svajonių. Nepyk, nes kitaip nemoku. Nebenoriu tylėti. Nebenoriu svajoti. Noriu turėti. Savanaudiškai. Pavydėti paprastam kavos puodukui ar draugui, su kuriuo kalbi. O svarbiausia pavydėti Tavo darbui, nes jame praleidi daugiausia laiko. Pavydėti Tavo mašinai, nes ją gerbi ir saugai. Pavydėti Tavo anklodei, nes ji kiekvieną naktį glosto Tave.
Mylėsiu tą, kuris paskambins antrą, trečią kartą, jei aš supykusi
padėsiu ragelį. Kuris neužmigs pirmas norėdamas pažiūrėti į mane
miegančią.. Mylėsiu tą, kuris švelniai ryte pabučiuos. Lauksiu tokio,
kuris primins ką jam reiškiu ir kaip jam pasisekė, kad mane turi. Kuris
supras, kada man skauda ir liūdna.. Kuris paėmęs už rankos nesugebės
paleisti...♥
Tai šokis. (dance) (inlove)
Dabar aš noriu tik vieno. Pasiimti butelį alkoholio. Nesvarbu kokio. Pasiimti cigarečių pakelį. Nesvarbu kokių. Ir visa tai suvartoti, nes tik neblaiva ir apsvaigus galėsiu bent trumpam negalvot apie NIEKĄ
Šiandien esu laiminga ir liūdna. Esu laiminga, nes aš tave myliu, ir liūdna, nes neturėsiu tavęs niekada.
Ne visi sugeba nukritę pakilti . Ir ištrink prisiminimus , ištrink prisilietimus . Slėpk kodėl viskas baigės . Slėpk viską kas Tau primins mane . Akis , juoką , šypseną . Nesidairyk . Tiesiog eik per gyvenimą .
Dirbtinių šypsenų fone… Kur nėra ašarų ir liūdesio. Ir ta mergaitė čia jau nebe ta. Išgaravo naivumas, pasitikėjimas tavimi. Liko tik arogantiška asmenybė, kuriai nusispjaut kaip tu gyveni. Ji-nebe Tavo.
Šaltas akių žvilgsnis paskęsta beribėje erdvėje. Niekas nebeskaudina, niekas neberūpi. Ir tik trapus jaukumas, sukurtas iš mažų svajonių trupinėlių, neleidžia nusvirti lūpų kampučiams.
Rytas aušta dėl to, kad kažkam ši diena būtų pirma diena pasaulyje. Naktis ateina dėl to, kad kažkam ši naktis būtų paskutinė. Oras sukurtas tam, kad mes suprastume, jog esame nuo kažko priklausomi. Gėlė sukurta tam, kad mūsų akys matytų grožį. Lietus sukurtas, kad kartais, kai mes skubame, pagalvotume apie kažkieno ašaras, galbūt dėl mūsų poelgio. Dangus sukurtas tam, kad virš mūsų galvų nebūtų bedugnės. Saulė sukurta, kad praskaidrintų mums dieną. TU sukurtas, kad kažkam su Tavimi būtų gera.
Mylėk mane už mano pamišimą, beprotiškas mintys ir tą vaikišką naivumą. Ir apkabink mane kai siaubingai pyksiu, ar be reikalo pavydžiu. Štai ko man reikia!
Nauja diena. Tas pats nykus vakaras. Ketvirtas puodelis arbatos prie atlapoto lango ir noras, kad viskas pagaliau baigtųsi. Nebežinau nei kas esu, nei kam esu. O taip norėčiau, kad kas nors pagaliau ištrauktų mane iš šito tamsos glėbio.Velniop viską. Ir banali meilės lyrika tebeskamba galvoj.
Ir Tu apsimeti,kad nepastebi manęs praeinančios ir žiūrinčios į Tave,trokštančios,kad ir Tu pažiūrėtum. Apsimeti,kad manęs negirdi,kai kalbu su Tavo draugais,o Tu stovi šalia. Apsimeti,kad nenori apkabinti,nors kiekvieną kartą pastebiu Tavo drebančias rankas. Apsimeti,kad beprotiškai ją myli,nors pats žinai-aš užimu didžiausią vietą Tavo širdyje. Apsimeti,kad nenori visko susigrąžinti,bet aš žinau,kad atsukęs laiką atgal-nieko nekeistum,net jei dabar ir skauda. Pasakyk,kad klystu.
Ji: - Ar ilgai būsi šalia?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Visada, visada?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Bet Tu juk meluoji, meluoji kaip ir visi..
Jis: - Meluoju, o tu patikėjai?
Ji: - Ne..
Jis: - Neliūdėk!
Ji: - Kaip?
Jis: - Juk Tu žinai, kad aš nemoku meluoti?
Ji: - Moki…
Jis: - Ne, na pakelk aukščiau savo galvytę, juk visada kažkas bus šalia!
Ji: - Bet ne Tu…
Jis: - Na ir kas? Juk svarbiausia, kad visada yra kažkas, nebūtinai žmogus, gal tai angelas, gal viltis, gal svajonė, bet kažkas visada yra…
Ji: - Ačiū.
Jis: - Už ką?
Ji: - Už tai, kad esi.
Niekada nebuvau pesimistė.
Atvirkščiai, ta - kuri visiems parodydavo gražiausias gyvenimo spalvas.
Buvau petys išsiverkimui, atrama sunkiais momentais ir nebyli po visų skaudžių išpažinčių.
Žmonės klausė, iš kur semiuosi stiprybės ir valios viską rinkti į save, ir tuo pačiu būti laiminga.
...Bet žinot, aš niekada tokia nesijaučiau. Nei stipri, nei laiminga.
Vargšas paklaustų: ko tau trūksta? Ir neklystų. Tikrai turiu tai, ko laimei reikia.
Aplink būrys draugų, mylinti šeima, pasisekimas visame tame, ko imuosi..
Bet aš sėdžiu ir negaliu prisiversti nusišypsot. Net šiaip.
Suvokiu, kad savy neturiu to, ko žmogui labiausiai reikia.
Aš nemyliu. Ir turbūt, niekada nebeišmoksiu pamilt.
Jie visi sako: Graži. Pas tave nuostabus kūnas, nepaprastos akys, tu ne tokia kaip visos, tu šaunesnė. O aš nuleidžiu akis, šypsausi, ir tyliai sau pasakau: "Užtat nelaiminga, ir nemylima..."
Vertinkim kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę praleistą su mylimu žmogumi, nes niekada negalime žinoti kuri iš jų gali būti paskutinė.
Tu lauki kol ji pirma atsiprašys ir pasiūlys pradėti viską iš naujo? O dabar įsivaizduok, kad ją po valandos partrenks mašina. Negyvai. Kaip jautiesi?
Jei paprasčiausiai žvelgiu į Tave, ir šypsausi Tau, o mano delne atsiranda Tavo ranka, tuomet Tu išgirsi reikalingus žodžius Mano tyloje.. ♥
Leisk įkvėpti Tavęs. Kartais abejingumo, o kartais šilumos ir švelnumo. Leisk įsijaust į Tave. Įsiliet. Ir susipynus blakstienom,išsklaidyk visas nepasitikėjimo sienas, ir būk mano ir su manimi.Virpėdama įkvėpsiu Tavęs giliau nei oro, apsvaigsiu aistra ir alsuosiu gyvenimu kaip niekad trapiu.Ir kai lūpų kampučiuose šėlios dejonės, o akys užsimerks, bijodamos prarasti, paskutinį kartą tyliai apglėbsiu tave ir pašnibždėsiu :
Pasilik. Su Tavim laikas bėga kitaip...♥
Rytais, kai saulė veržiasi į kambarį pro uždarytą langą, aš nenoromis pramerkiu akis ~ savaitgalis, kuris nežada nieko naujo ir įdomus.
Saulė nepriverčia greitai pakilti iš lovos. Dažniausiai apsiverčiu ant kito šono, kad nebematyčiau saulės pastangų, stirpiai užmerkiu akis ir bandau dar kartą užmigti.Retai kada pavyksta.Tada, visai nenoromis, pakylu iš lovos ~ lėtai nusikloju, iškeliu kojas, tada pakeliu nugarą ir pasėdžiu. Pagalvoju ką reikės veikti ir nieko nenusprendus pakylu. Išeinu iš kambario.Ir keista man, kai sako žmonės, kad pakilo ne ta koja iš lovos. O ką man sakyti ? Pakylu abiem.
Kažkodėl rytais daug ką prisimenu.Daug ką prisimenu ir beskaitant žodžius, kurie įlenda man į širdį ir sukelia mažą viesulą pilve.Tada dažniausiai nusišypsau. Prisiminimai vis dar suteikia mažyčius sparnus, su kuriais, gaila, negaliu pakilti.
.Kaip toje dainoje dainuoja, taip ir aš Tau galiu sudainuoti ~ Pasilik, dar vieną naktį .. ir visą gyvenimą.Lik. Su manim. Šalia manęs. Nereikia, kad būtum kūnu, man užteks ŽINOTI, kad esi. Galvoji apie mane. Rūpiniesi manim. Saugai mane. Dabar sakau ~ užteks. O vėliau ? Juk visi žinome, kad visada norisi vis daugiau ir daugiau.
Rankos. Tuščios. Širdis. Tuščia. Jos neužpildo joks gėris. Jokie jausmai, kurie pasiliktų ten ilgai.
Galva. Pilna minčių. Visai nereikalingų.
Ir noris verkti. Ne dėl to, kad skauda, o dėl to, kad šiek tiek kažkas sveria pečius. Verčia klauptis, bet prieš nieką nesiklaupiau, prieš nieką ir nesiklaupsiu
Pasimečiau dienų skaičiuje belaukiant Tavęs. Pasimečiau savo gyvenime, nes pradedu nieko nespėti.
Norėčiau paklausti Tavęs. Paprastų klausimų.Norėčiau pažvelgti Tau į akis ir nusišypsoti. Pasiilgau. Labai net. Ir pagalvojus apie tai, kad galiu Tave kažkur visai netikėtai sutikti mane verčia šypsotis. Akys ieško ieško ieško. Aišku ~ neranda.
Bet viltis lieka. Ji visad lieka.
O aš taip ir nespėjau ištarti ~ pasilik su manim. dabar. čia. rytoj. ir .. iki tada, kai abu suprasime, kad laikas eiti šiek tiek skirtingais keliais.
Ramybės. Tik mažo kąsnelio.
Švelnumo. Tik mažo lašelio.
Ilgesio. Kutenančio paširdžius.
Apkabinimo. Reiškiančio daugiau nei žodžiai.
Žodžių. Reikšmingesnių už tylą.
Tylos. Kurioje pati paskęsčiau.
Muzikos. Ausim keliančios didžiausio malonumą.
Poilsio. Be žmonių, žodžių, triukšmo, juoko, pamokų. Pačios savęs.
Žmonių. Keičiančių gyvenimą.
Supratimo. Šiugždančio meilę.
Meilės. Reiškiančios pusę gyvenimo.
Naujo Gyvenimo. Kitokio nei seno.
Gerumo. Kutenančio delnus.
Meilumo. Paguodžiančio tyliai. Be žodžių.
Lietaus. Bėdų nuprausimui.
Pasikeitimų. Verčiančių džiaugtis.
Džiaugsmo. Verčiančio juoktis.
Juoko. Nustelbiančio kitus.
Kitų. Kad būtų ką prisiminti.
Prisiminimų. Kad išmokčiau negyvent praeitim.
Praeities. Kad būtų iš ko pasimokyt.
Pamokų. Kad tapčiau dar didesniu žmogumi.
Pamiršimo. Apie kitus. Kitų apie mane.
Tavęs. Kad visa tai būtų kartu.♥...
Ji kiekvieną rytą pabunda su vis kitomis svajonėmis. Tokiomis pat neišsipildančiomis, kaip ir vakarykštės.Ji kiekvieną rytą pabunda ir tikisi, kad šitas apgailėtinas gyvenimas tėra sapnas, iš kurio dar nelaikas pabusti.Ji kiekvieną rytą pabudusi planuoja kokia bus iki vakaro pabaigos. Ir tikisi, kad bus tokia, kokią mylės visi.Ji kiekvieną rytą planuoja naujo gyvenimo rolę. Tiki, kad ši diena Jai atneš tik džiaugsmo. Bet atnešta tą patį atsijotą skausmą. Kurio, regis, greitai nebe pakels.Ji pabudusi tikisi, kad gyvenimas prasidėjo iš naujo ir Ji turi tai, ko visada svajojo. Šypseną vertą milijono. Balsą skambantį, kaip mylimiausia visų melodija. Akis, kurios priverčia virpėti. Rankas, kurios moka daryti stebuklus. Širdį, kuri ne tik myli, bet ir yra mylima. Tvirtą charakterį. Juoką, kuris visus nuteikia geresnei dienai. Skonį, kurio pavydi visi. Veido bruožus. Tokius, kad gatvėje į Ją atsisuktų ir ne vieną kartą. Laimę, kuria džiaugiasi tik vaikai.Ji kiekvieną dieną pilsto tuščias viltis į kiaurus delnus. Ji kiekvieną rytą tikisi, kad šis, Jai paskutinis.Ji meldžiasi plakatams Jos dievaičių ir nuotraukoms žmonių, kurie laimingi ir gražūs. Meldžia jų to, ko pati išpildyti nesugeba.Ji pabunda su vis iš naujo gimstančiais žodžiais "Aš esu stipri. Aš esu laiminga."Bet Ji netiki, kad tai Jos gyvenimas. Tiki, kad Ji jį pasiskolino iš to, kuriam buvo per sunku jį gyventi.Ji tikėjo, kad gatvėje Jos kas nors paklaus "Ar Tau viskas gerai ?"Ji laukė to kiekvieną dieną. Prieš užmigdama sugalvodavo tą patį iki kraujo skonio žinomą norą. Ir kiekvieną kartą nukritus žvaigždei Ji paprašydavo gyvenimo naujo.
"Juk nusipelniau." tardavo ir ašaros riedėdavo Jos skruostais.
.Mes užaugom žiūrėdami viens kitam į akis..Kai nauji jausmai užspaudžia širdį ir pamiršti tą, kuriam gyvenimą aukojai.
.Kai savęs tyliai klausi "Ar tikrai ?" ir protas sako - taip, bet širdis viską neigia.
.Kai ilgiesi iš kart, vos išsiskiri..Kai lauki lauki lauki lauki ir žinai, kad vis vien vakare jis apie save praneš.
.Kai nešiojies širdyje tiek daug jausmų, bet visus juos slepi po krūva patyrimų, po kurių taip nesinorėjo tikėti žmonėmis.
.Kai šypsaisi, nes žinai kas Tavęs laukia rytoj..Kai pyksti, bet pyktis darosi net malonus širdžiai.
.Kai mėgaujies kiekvienu prisilietimu, kiekvienu žodžiu, apsikabinimu.
.Kai apsimeti, kad nerūpi, o širdyje meldiesi, kad tik greičiau parašytų.
*O taip norėtųsi. Pasidalinti. Meile, kurios tiek manyje pilna. Ir baime, kad ji perpus sumažėtų.
Kiek paaukotum už akimirką glėby pilną šilumos ?Kiek atiduotum šypsenų, jeigu tik galėtum tylomis sėdėti ir JAUSTI, kad kitas žmogus Tau JAUČIA beprotiškiausius jausmus ?
Kokias paslaptis atskleistum už meilę, kuri niekada neįskaudintų ?
Kaip maldautum jei žinotum, kad taip išgelbėsi kito žmogaus jausmus Tau ?
Kaip žvelgtum į akis, jeigu tai būtų paskutinis susitikimas ?
Ar padarytum viską dėl to, kad turėtum akimirką džiaugsmo ?
Šypsenos, šilti apsikabinimai, tai tik trumpi susitikimai, net akių konktato nėra. Nepakeliu akių. Gėda, taip ? Visiškai ne. Neturiu ko gėdytis, nors taip norėtųsi kažko daugiau. Kažko rimčiau, nors nieko nedarau. Kur mano pastangos ? Kur aiškūs norai ir tikslai ? Nebėra. . O taaaaaip norėčiau. Švelnaus apkabinimo. Tikrų šypsenų tik man skirtų. Stipraus akių konktakto ..
Žodžių, kurie drąsintų ar paguostų, kurie leistų pasijusti saugiau, kurie sušildytų šalančią mano sielą ir tokių, kurių niekad neišmesčiau iš galvos. Žinojimo, kad visad turiu į ką kreiptis, į ką atsiremti, su kuo pasidalinti viskuo per pusę.
Ar ištirptum kaip snaigė manoj šilumoj ?
Ar sugebėtum numoti ranka į viską kas buvo prieš tai ?
Ar galėtum supančiot mane, man to nepastebint ?
Ar galėtum padaryti mano gyvenimą prasmingą ?
Ar galėtum vakarus padovanoti tik man ?
Ar mokėtum save paaukoti ?
Ar turėtum kantrybės būnant su manimi ?
Ar mokėtum suprasti mane ?
Ar norėtum mane saugoti ir apsaugoti ?
Ar nerūstautum dėl mano išdaigų ?
Ar sugebėtum mane mylėti tokią, kokia esu ?
~ Trūksta kūniškos šilumos. Apkabinimų nebeužtenka. Reikia mielos, cukruotos ir braškiškos meilės su šiltu pienu ir svajonėmis užkandžiams. O miegui ir sapnams truputėlis kartumo, kad nepatikėčiau, kad tai pasaka. Taip pat Tavo karameliškų bučinių, švelnaus juoko, arbūzinių norų, avietėm kvepiančių susitikmų, draugiškumo, kuris saldžiai kvepėtų vanile, Tavęs .. tokio beprotiškai paprasto, bet taip pat beprotiškai traukiančio.
O iš Tavo akių lyja žvaigždėmis ?
Pamiršti svajones. Šypsotis ateičiai. Negalvoti apie dabartį. Patrinti delną į delną. Žiūrėti į lubas. Jausti šiurpą pereinantį per visą kūną. Stengtis negalvoti. Nebemąstyti.
Reikia smegenims mygtuko off. Reikia man naujo rytojaus su nauju žvilgsniu į svetimus langus. Reikia naujo gyvenimo. Reikia naujo kūno. Naujos išvaizdos. Naujų jausmų. Nesuterštų.
Ir aš kasdien liepiu sau pamiršti praeitį. Gyventi šiandien. Negalvoti apie ateitį ir tai, kas tik GAL bus.
Aš užsimerkiu ir draudžiu sau svajoti. Uždraudžiu sau kurti planus į rytojų, į ateitį, kurios nebus. Nebus tokios, kaip noriu.
Man žmonės sako "Stenkis dėl savo laimės. Nepasiduok. Turi kovoti." Bet man tai negalioja. Vos pakeliu rankas tenka jas nuleisti, nes žmogus nenori, kad būčiau šalia. Ir aš savęs klausiu tada "Argi ir vėl stengiausi ne taip kaip reikėjo ?"
Pasitikėti savimi neįmanoma. Ne šiandien. Ne rytoj. Ne kada nors. NIEKADA. Saldžiai nuoširdus žodis. Krečia šiurpas.
Aš stipri. Aš nesuklupau. Aš einu tolyn. Paprasčiausiai šiandien man nėra nuotaikos, o dangus neverkia. Neverkiu ir aš.
Pamiršti svajones. Šypsotis ateičiai. Negalvoti apie dabartį. Patrinti delną į delną. Žiūrėti į lubas. Jausti šiurpą pereinantį per visą kūną. Stengtis negalvoti. Nebemąstyti.
Reikia smegenims mygtuko off. Reikia man naujo rytojaus su nauju žvilgsniu į svetimus langus. Reikia naujo gyvenimo. Reikia naujo kūno. Naujos išvaizdos. Naujų jausmų. Nesuterštų.
Ir aš kasdien liepiu sau pamiršti praeitį. Gyventi šiandien. Negalvoti apie ateitį ir tai, kas tik GAL bus.
Aš užsimerkiu ir draudžiu sau svajoti. Uždraudžiu sau kurti planus į rytojų, į ateitį, kurios nebus. Nebus tokios, kaip noriu.
Man žmonės sako "Stenkis dėl savo laimės. Nepasiduok. Turi kovoti." Bet man tai negalioja. Vos pakeliu rankas tenka jas nuleisti, nes žmogus nenori, kad būčiau šalia. Ir aš savęs klausiu tada "Argi ir vėl stengiausi ne taip kaip reikėjo ?"
Pasitikėti savimi neįmanoma. Ne šiandien. Ne rytoj. Ne kada nors. NIEKADA. Saldžiai nuoširdus žodis. Krečia šiurpas.
Aš stipri. Aš nesuklupau. Aš einu tolyn. Paprasčiausiai šiandien man nėra nuotaikos, o dangus neverkia. Neverkiu ir aš.
Kartą susitiko meilė ir draugystė.
Meilė paklausė: kam žemei reikalinga Tu, jei esu Aš?
Draugystė atsakė: Tam, kad palikčiau šypseną ten, kur Tu palieki ašaras...
Ausyse spengia tyla. Visas šaltis nusrūvena į pirštų galiukus. Tačiau jis iš ten nesitraukia, paliečia galūnes, o paskui ir visą kūną. Kaustantis jausmas apkabina pečius, suriša rankas ir skandina į tylą. Kvėpavimo muzika pasiglemžia klausą. Minoras, mažoras skamba ne harmoninėje tonacijoje, laipsniai kinta, dermė silpsta. O tada pasigirsta kuždesys. Kažkoks balsas bando nuslopinti minorą. Pirštų galiukai pradeda jausti šilumą. Kūnų pradeda srūventi gyvybė. Surado... Nes niekada nepalieka.
Sapnuose...
Tavo vakarienę sudaro sūrokos ašaros ir žiubsnelis minčių apmąstymams.
Ant to visai neprašytas JIS užberia dar truputėlį skausmo,dėl visa ko.
Tau tai tapo kasdienybe. Kiekvienas vakaras naujai senas.
Ir tu vėl nenoriai priimi savo dozę. Atsisakyti turbūt neįmanoma. Bent kol kas.
Ir jei vieną kartą gautum ko nors kito,pavyzdžiui tavo išsvajoto laimės gabalėlio ir nuoširdžios šypsenos,tiki,viskas pasikeistų. Tai ištrintų iš tavo valgiaraščio viską,ką teikė jis,ir pridėtų tai,ką renkiesi tu.
Gera būdavo vaikystėje,kai vienintelis dalykas, kuris galėjo būti sudaužytas - puodukas... Kai vienintelis dalykas, kurį galėjo skaudėti - nubrozdinti keliai....
Kai visi atsisveikinimai baigdavosi žodžiais ‘‘iki rytojaus“.... Ir kai viskas budavo taip nuoširdu.
O kas jeigu aš visai nemyliu? Kas jeigu tai tik kvailas prisirišimas? Ar mylėti reiškia, kad nežinia kodėl šypsotis vien pamačius Tave? Arba švelnus virpuliukas lakstantis kūnu, kai pagalvoju apie mudviejų akimirkas? Arba pamačius Tave net nuotraukoje kai esu už pustrečio šimto kilometrų staiga kūną užlieja šiluma? Maloni. Ir nemalonus liūdesys, kad nesu šalia ir negaliu stipriai prisispausti prie Tavęs.
Ar tai meilė?
Liūdnos mintys tikriausiai niekada neklauso, kai jas ramini... jos plaka su širdim, jos tyli su tyla, jos kalba su žodžiais, tada, kai nori, jog jų nebeliktų - jos yra... įsirėmina akyse ir kažkokiu, nepaaiškinamu būdu sukuria ašaras..
Niekam niekada nebuvau TA. Ta, kuri pakeičia gyvenimą. Ta, kuri įstringa taip giliai į širdį, kad neina užmiršti. Ta, kuri užvaldo tiek mintis, tiek dienas, tiek naktis. Ta, kurios nesinori paleisti. Ta, kurią vadina Vienintele. Ta, kuri yra pati mylimiausia ir brangiausia. Ta, kurios nesinori paleisti. Ta, kurią norisi pabučiuoti šimtus kartų, kurių ir taip vis negana. Ta, kuri apverčia pasaulį ir priverčia į viską pažiūrėti kitu kampu.
Niekada nejaučiau iš kažko tą, ką stengiausi duoti aš. Niekada to neturėjau. NIEKADA. Ir man trūksta. Man to trūks. Kol pajusiu kažkada, kad esu svarbesnė už buvusias, už būsimas, kad esu Ta, kurios nepamirš, apie kurią kalbės dar daug laiko praėjus po visko.
Dalinau save per pusę. Ar gavau kažką ? Ne. Tada ir nereikėjo. O dabar suprantu, kad išdovanojau save. Gailiuosi ? Galbūt.
Sakoma, kad mergaitėms vaikystė baigiasi tada, kai jos pradeda dažytis akis- tuomet joms nebegalima verkti. Bet kodėl? Todėl, kad nenubėgtų tušas? Ar didelės mergaitės neverkia? Verkia. Ir dar kaip. Bet jos verkia naktį, kai niekas nemato. Ir kai būna nusivaliusios visus dažus… Jos verkia daug. Tranko kumsčiukais pagalves ir nori būti princesėmis, kurias myli princai. Ryte,dažais maskuoja nuo ašarų ir miego trūkumo užtinusias akis. Ir vėl tampa panelėm. Tačiau neilgam..
iki kitos nakties.
Tik kiekvieną vakarą meldžiuosi sau - neįsimylėk. Kaskart sau įsakau - nepradėk Jo mylėti. Kiekvieną rytą pagalvoju - netapk man Viskuo, nes kai išeisi nebežinosiu ką toliau daryti...
Šaltuose delnuose garuojanti kakava, kuri kvepia prisiminimais apie nerūpestingas dienas ir tas akimirkas, kai iš veido nedingdavo šypsena nė minutei. Melodija, atsimušanti į šaltas kambario sienas ir šalia gulintis mažas padarėlis, kuris šildo savo prisiglaudimu. Myliu šį rudenį. Ir tą rudenišką vėją, kuris kas rytą liečia mano skruostus. Jaučiu harmoniją ir pasitenkinimą gyvenimu. Nes pagaliau ir į mano kiemą atėjo džiugesys. Nejaučiu jokios rutinos, jokio pykčio, jokio nepasitenkinimo aplinkiniais ir ypač savimi. Myliu save. Ir džiaugiuosi tuo, kokia esu. Vidinis aš tvirtai stovi ant žemės, apsišarvavęs prieš bet kokius neigiamas pavydžių žmonių nuomones ar veiksmus. Gyvenu tik sau.
Šis ruduo priklauso man...
Vertinkim kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę praleistą su mylimu žmogumi, nes niekada negalime žinoti kuri iš jų gali būti paskutinė.
Man kartais norisi dingti. Dingti ten, kur visi vaikšto tyromis, nuoširdžiomis šypsenomis padabintais veidais, kur ore tvyro teisybė, gėris, meilė. Ten, kur nėra blogio, o šiame žodyje telpa daug, tai melas, neteisybė, skausmas, išdavystė, veidmainystė... Taip norisi pabėgti būtent nuo viso to.
Noriu ten, į dangų, kur baltą, ten kur šviesu, kur gera, kur kvepia meile ir baltomis alyvomis. Diena iš dienos džiaugčiausi laimingais žmonėmis ir apsirengusi balta, lengva, šilkine suknele klajočiau po dangaus karalystę, o vėjas man kedentų plaukus atnešdamas tą ramumo, lengvumo jausmą, tą gėrį, kurio vis laukiu, laukiu ir nesulaukiu...
Kodėl likimas žaidžia su žmonių likimais? Nors tuomet, visi turėtume tobulus gyvenimus...
Kodėl taip sunku surasti savo meilę? Tu viena, o jų tiek daug. Tu myli juos, o jie tavęs net nepažįsta iš vidaus.
Kaip rasti savo tą vienintelį? Klausiu savęs to kiekvieną naktį, o atsakymo vis nežinau.
Ar būdama kažkuo, gali surasti kažką, kas tave džiugintų kiekvieną rytą, kaskart susitikus šiltai apkabintų, mylėtų, kasnakt mintimis tave išbučiuotų, ir nepaleistų iš savo glėbio? Man reikia šilumos, kad mylėtų tikrąją mane...
Ar meilė skaudi? Tai kaip savižudybė.
Ar vienpusis jausmų reiškimas yra beviltiškas? Be abejo, tikra tiesa.
Ar mintimis gali susikurti savąją gyvenimo iliuziją, jaustis ten mylima, ir mylėti, tą žmogų kurį myli ir čia, tikrovėje? Pabudus iš sapno, vis keikiuos, kodėl pabudau...
Niekada nemylėk, kol nemyli tavęs. Nes dažniausiai, kurie pirmi įsimyli, tuos labiausiai skaudina...
Niekad nesižavėk kitais. Jie sužavės ir nuskandins tave skausmo liūne.
Padovanokit man kas nors bent vieną dieną be minčių, be nieko, su tuščia galva. Gal bent tada pasijausiu laiminga, bent kelioms valandoms, kai nemąstysiu apskritai apie nieką, nei gerą nei blogą... Nes atsibodo mąstyti, svarstyti, galvoti ką daryt, ar gerai darau ar blogai, ar verta ar neverta. Galva užkimšta tūkstainčiais milijonų minčių, kurios lyg peiliai mane raižo iš vidaus, neduodamos nė minutėlės ramybės, nė minutėlės džiaugsmo. Tai taaaip sunku. Kada po galais tai pasibaigs, kada jos dings iš mano galvos? Kada pagaliau išmoksiu pati save kontroliuoti, apie ką mąstyti apie ką ne. Bet juk tai neįmanoma, velniava... Kada pagaliau ateis tas laikas kai būsiu tiesiog laiminga, be jokių rūpesčių, be jokių minčių, kurios rodos sudraskys mane iš vidaus.. Ne jaugi, Dieve, tiek daug prašau, nejaugi tiek daug reikalauju? Tiesiog būti laiminga ir nieko daugiau... Manau to nusipelnau, manau tikrai daug iškentėjau. Bet ne... Atsiprašau... Negaliu Tavęs kaltinti.. Juk tai mano gyvenimas, juk tai mano pačios klaidos dėl kūrių kenčiu, juk tai aš pati dėl visko kalta, nes pati renkuosi su kuo bendrauti, pati renkuosi ka mylėti, ir esu pati kalta dėl to, kad per arti savęs prisileidžiu netinkamus žmones, kurie tik sukelia skausmą... Bet ir tai nevisai tiesa, juk ką mylėti renkuosi ne pati, renkasi širdis kuriai neįsakysi, ji kartais man lyg pati didžiausia priešė kuri visiškai neklauso mano nurodymų, kuri rodos kartais nori, kad man skaudėtu, bet kodėl... Gal išsiplėšt ją iš krutinės? Gal tada dings visos problemos? Ne, negerai ir taip. Tada atsiras naujų, taip pat skaudinančių ir plėšančių. Neturėdama širdies, skaudinsiu kitus, o beširde būti aš nenoriu, žinodama ką reiškia kai tau padaro skauda, tiesiog neištverčiau sukeldama tokį skausmą kitiems.
Ir taip kiekvieną dieną, tūkstančiai milijonų minčių, šimtas klausimų, ir nė vieno tinkamo atsakymo. Tai rodos vieną dieną paims ir nužudys mane pačią, nužudis visus jausmus. Per daug kartais skauda, ir tai tiesiog naikina visą kitą kas dar liko manyje gero, tuoj atrodo manyje nebeliks nieko kas dar bent kiek džiugina. Net mintys apie pačius nuostabiausius draugus kurie mane saugo, kurie mane džiugina, kurie palaiko kai sunku, negaliu užsimiršti...
KĄ DARYTI????? - Bet ir į šį klausimą tinkamo atsakymo nerandu... It's so complicated.
K.M.
Mano pasaulyje gyvena aš ir dar vienas žmogus ,aš galiu nusimti kauke kuri vistiek nieko nepaslepia nebent atskleidžia kita manajį aš.
Aš nenoriu kvailu šypsenu ,bet pati taip šypsausi ,man nepatinka trumpos akimirkos ,nes jom prabėgus jų ilgiuosi.Bet kartais taip gera kai apkabina ir kiekviena karta vis stipriau ,kai nusišypso nesvarbu tikra šypsena ar ne tada negalvoju tiesa tai ar melas nuoširdu ar ne ,nes nuoširdumo yra labai mažai ,atvirumo trūksta mum kiekvienam ,tiesa tiesiog nulinčiuoja peiliais…Tiesiog į priekį po žingsneli ,po maža trupinėlį laimes ir šypsenų truputi nuoširdžiu ,nes aš nekenčiu melo nekenčiu apgauliu ,jai jaučiu tai būna tikra ,o po šypsena slepiu kita savo puse kurioje gyvena visos akimirkos kuriu ilgiuosi .
Kiek galime atiduoti savęs kitiems?
Kokią dalį savo jausmų galime paaukoti tiem seniems ,kurie tape praeitimi išėjo ir liko užmiršti,kiek kartų mes nusišypsom tam kuris mum rūpi ir kiek kartų jo nekenčiam.
Kiek kartų svajonės virsta realybę ,dar nespėjusios tinkamai subręsti tam.Kiek visko esam palikę ir kiek pasiemę?
O kiek atidavę……
Nežinau kodėl ,bet viskas pinasi ir rišas ,smaugia ir nepaleidžia .Kodėl visi turintys didelių svajonių palieką pasaulį ,o tie kurie seniai užmiršo kas tai ,vaikšto ant šitos žemės tripdami ir spjaudydami ją.Ir tuo viskas nesibaigia ,tiktai pažymi ,kad mes tik žmonės ,norintis daug ,o turintis mažai ,nes nemokam išsikovoti savos laimės ,kuri niekada ir neateis.
Skauda.
Skauda kūną, bet dar labiau vidų.
Sunku. Beprotiškai sunku.
Ir tiksliai nežinau dėl ko būtent...
Aš ne ta, su kuria lengva. Ir ne ta, su kuria sunku. Tereikia prie manęs priprasti. Išmokyti ir vėl jausti, jog esu kažkam reikalinga. Aš paprasta, bet ne prasta. Aš gera, bet ne per daug. Moku būti geriausia, bet ir pati blogiausia... Moku žaisti ir laiku baigti. Neesu kerštinga, bet jei labai noriu galiu atkeršyti. Neesu pasikėlus, tik žinau savo vertę. Moku mylėti, bet tai trunka ilgai. Moku atleisti, bet dar ilgai jaučiu nuoskaudą. Moku šypsotis, kaip dar nesi manęs matęs. Moku šokti ir džiaugtis gyvenimu. Ir nesvarbu, kaip besijausčiau aš būnu laiminga.Tereikia prie manes priprasti..
Mieloji,
ar kada nubudai vidury nakties su besidaužančia širdimi.?
nebegalėjai nustoti apie mane galvoti.?
jautei, jog mintys apie mane neduoda Tau ramybės tiek dieną, tiek naktį.?
nustojai valgyti, iš nerimo, baimės, vien dėl manęs.?
buvai nustebusi ir šokiruota, koks aš stulbinantis.?
atimantis kvapą ir net paberiantis ašaras iš Tavo akių.?
ar kada buvai sukrėsta iki sielos gelmių, jausdama šiupuliukus ant savo kūno,nes žinojai, jog aš egzistuoju ir bet kurią naktį galiu Tave aplankyti.?
ar kada Tau taip buvo.?
bet ką aš kaltas, kad tokia mano prigimtis,kad toks mano kelias, kad turiu taip elgtis ir kelti Tau tokius jausmus,tokius nemalonius ir skaudinančius,žodžiu turiu Tave kankinti ir nukankinti, kad atsiduotum nemigos naktims,baimės ir visom kitom nesąmonėm,kad pasidarytum kaip nesava ir artimieji imtų nerimauti,jog Tau kažkas negerai.ir Tu kalbėtum apie tai, arba ne.
Tai jau Tavo pasirinkimas, bet negaliu būti kitoks.negaliu būti tas, kuris skleidžia šiluma,negaliu būti tas, kuris dvelkia gėriu, aš esu blogis.
bet pripažink.
aš Tobulas.
ir kai kitą rytą vėl nubusi, vėl beprotiškai daužysis širdis,vėl bijosi užmigti, vėl mintys neduos Tau ramybės,aš jau nebeatsiprašysiu. Tavo mintyse teaidės :
.......Labas, Aš Tobulas. Tavo košmaras.........
ir žinau, jog norėtum, kad mūsų keliai nebesusikirstų,bet taip nebus. nesulauksi,mes dar susitiksim, ir Tu vėl reaguosi skausmingai.ir vėl būsi nusivylusi ir nusiminusi.bet aš kitaip negaliu.
Ji nuostabi, jie nebeturi žodžių apibūdinti Jos moteriško žavesio...
Kai užaugsiu noriu būti kaip JI...
Mama,MYLIU Tave ! ♥
Ji: - Ar ilgai būsi šalia?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Visada, visada?
Jis: - Amžinai!
Ji: - Bet Tu juk meluoji, meluoji kaip ir visi..
Jis: - Meluoju, o tu patikėjai?
Ji: - Ne..
Jis: - Neliūdėk!
Ji: - Kaip?
Jis: - Juk Tu žinai, kad aš nemoku meluoti?
Ji: - Moki…
Jis: - Ne, na pakelk aukščiau savo galvytę, juk visada kažkas bus šalia!
Ji: - Bet ne Tu…
Jis: - Na ir kas? Juk svarbiausia, kad visada yra kažkas, nebūtinai žmogus, gal tai angelas, gal viltis, gal svajonė, bet kažkas visada yra…
Ji: - Ačiū.
Jis: - Už ką?
Ji: - Už tai, kad esi.
Siūlau ne gyventi, o žaisti gyvenimą. Tik prištų galiukais prisiliesti prie realybės, kad nenudegti. O pūko švelnumu kutenti jausmus kitiems. Juoktis iš tų kurie kažkada juokėsi iš Tavęs. Išmokti išeiti iš kitų gyvenimo ir užtrenkti po savęs duris. Rizikuoti prarasti viską, dėl akimirkos laimės..
Ji: - Liūdna.
Jis: - Kodėl?
Ji: - Nežinau, tiesiog liūdna..
Jis: - Be prižasties?
Ji: - Taip.
Jis: - Taip negali būti?
Ji: - Dar ir kaip gali, patikėk.
Jis: - O ta šypsena veide?
Ji: - Tai tik apgaulė, noras pabėgti nuo realybės.
Jis: Bet tai labai negerai.
Ji: - Žinau, bet negaliu kitaip.
Jis: - Reikia pasistengti.
Ji: - Na, net nemoku.
Jis: - Kas kaltas?
Ji: - Turbūt vienatvė..tas nemalonus jausmas.
Jis: - Koks jausmas?
Ji: - Jausmas, kai žinai kad esi viena, kad tas žmogus nebus su Tavimi.
Jis: - Tai reikia ieškoti to žmogaus.
Ji: - Nenoriu ieškoti, noriu, kad mane surastų.
Jis: - Gal, bet argi taip sunku paieškoti?
Ji: - Man atsbodo ieškoti, stengtis dėl kitų, noriu, kad nors kartą kažkas pasistengtų dėl manęs.
Jis: - Tai tada teks laukti.
Ji: - Žinau, lauksiu, lauksiu, kiek reikės.
Jis: - Man atrodo tau ilgai laukti nerikės.
Ji: - Kodėl ? ;]
Jis: - Juk aš šalia tavęs.
Ji: - ;] (mm)
Įsivaizduok, kad yra bankas , kuris kiekvieną rytą atidaro tavo vardu 86 400 dolerių sąskaitą.
Ten diena iš dienos nedaromi jokie balansai.
Kiekvieną vakarą panaikinamas sąskaitos likutis, kurio tu nesugebėjai išnaudoti dienos laiku.
Ką darytum? Žinoma nuimtum visus pinigus iš karto!
Kiekvienas iš mūsų turi tokį banką. Tai LAIKAS!
Kiekvieną rytą jis duoda 86 400 sekundžių.
Kiekvieną vakarą, jis nubraukia visa tai ko tu nepanaudojai geriems tikslams.
Čia nėra jokių balansų, nei sąskaitos viršijimų.
Kiekvieną dieną tau atidaroma nauja sąskaita.
Kiekvieną vakarą sudeginami dienos likučiai.
Jei nesugebėjai išnaudoti dienos depozito, čia jau tavo praradimas.
Čia nėra kelio atgal, nėra grasinimo rytojum.
Tu turi gyventi dabartimi – šios dienos depozitu.
Investuok taip, kad būtum laimingesnis.
Laikrodis tiksi.
Padaryk šiandien tiek, kiek gali daugiausia.
Kad suvoktum vienos valandos vertę, paklausk įsimylėjėlių, kurie laukia susitikimo.
Kad suvoktum vienos minutės vertę, paklausk žmogaus, kuris ką tik pavėlavo į traukinį.
Kad suvoktum vienos sekundės vertę, paklausk žmogaus, kuris ką tik išvengė avarijos.
Kad suvoktum vienos milisekundės vertę, paklausk sportininko, kuris olimpiadoje laimėjo sidabro, o ne aukso medalį.
Brangink kiekvieną momentą!
Brangink jį, nes tu daliniesi akimirkomis su kažkuo tau labai brangiu, ypatingu ir mylimu, kuris vertas, kad tu su juo dalintumeis savo laiką.
Ir atmink, laikas nieko nelaukia.
Galėjau tau būti viskas, galėjau dėl tavęs padaryti viską. Galėjau mylėti, vertinti, niekada neišduoti, gerbti... Viskas galėjo būti tobula. Bet... Neįvertinai, gryžai pas tą, kuri tau niekada tokia nebus, kuri tyra meile nemylės, kuri dar kart išduos, kuri negerbs ir naudosis. Nors ir sakoma, kad žmonės keičiasi, ji nepasikeis, visada liks tokia pati, ir tau suteiks tik skausmą. Kada nors pasigailėsi tikrai, bet jau bus per vėlu. O aš... Aš pripratus. Bet laimė greitai aplankys ir mane, aš tikiu.Rytais, kai saulė veržiasi į kambarį pro uždarytą langą, aš nenoromis pramerkiu akis ~ savaitgalis, kuris nežada nieko naujo ir įdomus.
Saulė nepriverčia greitai pakilti iš lovos. Dažniausiai apsiverčiu ant kito šono, kad nebematyčiau saulės pastangų, stirpiai užmerkiu akis ir bandau dar kartą užmigti.Retai kada pavyksta.Tada, visai n...enoromis, pakylu iš lovos ~ lėtai nusikloju, iškeliu kojas, tada pakeliu nugarą ir pasėdžiu. Pagalvoju ką reikės veikti ir nieko nenusprendus pakylu. Išeinu iš kambario.Ir keista man, kai sako žmonės, kad pakilo ne ta koja iš lovos. O ką man sakyti ? Pakylu abiem.
Kažkodėl rytais daug ką prisimenu.Daug ką prisimenu ir beskaitant žodžius, kurie įlenda man į širdį ir sukelia mažą viesulą pilve.Tada dažniausiai nusišypsau. Prisiminimai vis dar suteikia mažyčius sparnus, su kuriais, gaila, negaliu pakilti.
Man trūksta Tavęs.Taip, ir vėl širdyje jaučiu keistą potraukį Tau. Norėčiau Tave pamatyti, visai neplanuotai ir netikėtai.Būtų gera pamatyti Tavo veidą.Žinau, kad tada mano viduje degtų noras prisiliesti pirštais prie Tavo veido. Nusišypsoti.Pasižiūrėti į akis, kurios tokios .. daug ką man reiškiančios.Vis dar prisimenu jas.
Trūksta Tavo rankų šilumos.
Būtent Tavųjų rankų.
Ir kaip tai banalu. Bet taip sunku atrasti Tau žodžių, kurių nėra pasakęs niekas kitas.Aš jų šiuo metu neatrandu savyje.
Aš Tavęs pasiilgau. Ir noriu Tave apkabinti.Man to užtektų. Būčiau laiminga. Tikrai.
Būk geras, parašyk.
Vasara. Bet už lango oras varantis depresiją, saulės nesimato, debesys tamsūs, lyja. Antras iš eilės romantinis filmas, šimtai išklausytų liudnų dainų. Akys raudonos nuo ištisų valandų sedėjimo ir žiūrėjimo į monitoriu. Skruostus traukia nuo ant jų išdžiuvusių ašarų. Ir dėl ko visa tai? O gi dėl ketvirto karto iš eilės kai širdis plyšta, kai vėl įskaudino. Tada nepadeda net draugai. Kai norisi užsidaryti savo kambaryje, atsiskiriant nuo viso pasaulio, įsijungti gerą romantinį filmą, sedėti, žiūrėti, ir svajoti, kad kada nors pagaliau pasiseks ir man. Kad kada nors ir aš galėsiu džiaugtis ir būt mylima, galėsiu jausti mylimo žmogaus žvilgsnį, šiltus apkabinimus, švelnius žodelius kuriuos jis man šnabždės į ausį kai abu stipriai apsikabinę naktį pievoj gulėsim ir skaičiuosim žvaigždes. Kai jis dėl manęs bus pasiryžęs daryti pačius nutrukdgalviškiausius dalykus, kaip ir aš dėl jo, kad tik įrodytų kaip myli. Kai būsim pasiryžę atiduoti bet ką už tai kad tik būtume kartu... Dėja čia tik svajonės, ir gero romantinio filmo scenarijus, bet tik ne realus gyvenimas, ir tik ne man... Nes jau praradau tikėjimą, kad mane išvis kas nors vertins ir mylės...
Ji toli, o kartu ir taip arti jo. Ji jį myli, bet prasilenkus su juo stengiasi neatsigręžti. Ji kiekvieną kartą bando skristi surištais sparnais, nors puikiai žino, kad tai neįmanoma. Ji stengiasi pamiršti jo bučinius, stengiasi, kad ir nepavyksta, bet nesmerk jos už tai. Ji neturi taisyklių, nes jis - visas jas sulaužė. Jis toli, nes niekada ir nenorėjo būti su ja. Jis jos nemyli ir atsigręžia kiekvieną kartą pro ją praėjęs, nes žino, kad ji niekada neišdrįs padaryti to pačio. Kiekvieną kartą, kai ji bando pakilti, jis supančioja jai sparnus. Jam nereikia stengtis, jis jos bučinius ir taip senai pamiršo. Jis turi vieną taisyklę - niekada jai neatrišti sparnų ,nes be galo bijo, kad ji išskris ir pamirš jį kaip ir pamiršo visus kitus.
